Stovėti laike
Melodija ištirpsta: ką tik prasidėjusi garsų mišrainėje,
Kuriuos jau vaikystėje į galvą tau kalė tėvai.

Vargšė pienė, kuri pabaigoje vis tiek taps pūkais,
Kurių net į pagalvę tu neišdrįsi susikišti.

Tau gaila, bet nepakisi nieko
Juk tai gyvenimas priprasi.
Tik pasistenk nepavėluot, nes išvažiuos.

O tu taip ir liksi stovėti įstrigęs laike.
Nei į pradžią nei į pabaigą,
Nei pirmyn nei atgal...
Danielius POmirtes
2005.02.08