...nes jie visada išeina...
Bijau. Labai, labai...Bijau kažką pasakyti ne taip, ne taip apkabinti, ne taip nusišypsoti. Nors pati ten buvau, nors pati jaučiaus panašiai, nors pati visgi išsikapsčiau ir nenoriu ten grįžti, bet dabar taip bijau...Nes...Tai per daug rimta. O aš...Aš visada bijojau iš savo naivaus ir paprasto pasaulio šokt į realybę. Tokia netobulą ir totaliai nejaukią. Ir dabar noriu verkt. Nes kai peržengi tą slenkstį į nebūtį gali arba grįžti atgal ir stotis, arba...Likti. Likti ir toliau merdėti, toliau žlugti. Žinau, kad galėčiau kažką padaryt, bet...Juk...Bijau O gal aš tiesiog analogiškai bijau pati savęs, to kas buvo? Gal bijau, kad tai gali sugrįžti? Nes...Ir tada tiesiog užsikrėčiau tuo jausmu, ta būsena, ta apatija...Viskuo. Tiesiog.

`Man patinka bučiniai į lūpų kampučius - jie žemuogių skonio. (taip, taip...Taip daro tik skautai...Myliu juos. Savaip.)`

Kas būtų, jei pamėginčiau iššokti iš rėmų į kuriuos mane įspraudžia mokykla ir tas nemiestiškas miestas? Matyt viskas sudužtų. Tikriausiai.