O kam tereikia visko giluminio
Tiesiog ateit ir nusibaigt?
Eime link gyvenimo upės tarė man senis – ištižėlis -
Eime įsiliesim kartu su vergovės alyva.
Lai kvepia pakrantėse slyvos.


Vietoj išvadų:
Jie taria mano pasąmonę, mano vidujinį krepšelį. Aš nemoku kitaip jį išpurtyt. Tik per juos. Kiekvienam savo, kiekvienas savyje su kiekvienu ir su savim. Matyt, dėkoju.

Nėra ribos, bet aš ne ją nubrėžti atėjau. Bet išėjau aš už ribos. Keliese esame keliapus. Nėra ribos ir tik ribotas mano protas.
Matyt, dėkoju.

Apaštalu galiu vadint kiekvieną. Atprasit greitai būti žmonėmis. Ateikite kartu su saule, išeikite sparnus pakėlę - nugaras atsukę. Nei žandą. O gal geriau atmerkti akis, mažai kalbėti ir klausyti? Giliai kvėpuoti ir dar tyliau ištarti „Ačiū“. Matyt, dėkoju.

Kitaip nemoku, o ir žinau, kad dar maža.
2004-12-31