Įdomu. Atrodo, ne taip jau ir daug reikia, kad pasijusčiau vis dėlto gyvenąs.
  Visų pirma reikalinga viena, ankstų rytą prasidedanti, paskaita. Geriausia kokios nors užsienio kalbos. Dar geriau, jei sėdėdamas joje tikraja to žodžio prasme miegi. Ko nors paklaustas atsakai taip ne į temą, kad net gėda pačiam pasidaro. Tada dėstytoja prancūziškais žodžiais išvadina tave išsiblaškiusiu ir veikiausiai įsimylėjusiu.
  Tuomet kraupiai sušalęs grįžti namo (žiema tau vis tiek patinka). Pasidarai ką nors šilto ir neskubėdamas pavalgai. Pagalvoji, kad jau beveik buvai tai pamiršęs.
  Įsijungi kompiuterį, kone visu garsu paleidi muziką ir vos ne specialiai pažadini miegantį kambario draugą. Ar laikas meigoti dešimtą valandą?!
  Tada jau visą dieną prasėdi prie kompiuterio rinkdamas informaciją ir ją dėliodamas. Parašai laišką žmogui, prieš kurį tau dabar šiek tiek gėda. Ir konstatuoji faktą, kad pirmąkart savo karjeroje susidūrei su aiškiu įrodymu, kad nesi "KAŽKAS". Tada lengvai nusileidi ant žemės. Ir prižadi sau, kad mokysies iš savo klaidų.
  Pagalvoji, kad šaindien visai gerai pasidarbavai. Du straipsniai. Nekalbam apie tai, kad abu juos šiandien tik kiek pataisei. Užtat žinai, kiek šiandien kainuoja ir kiek 2003 m. vasario mėn. 6 d. kainavo naftos barelis.
  Kadangi vaidini truputėlį susinervinusį (na, gerai - tu visada toks), sulauki kvietimo nueit į kokį kabaką išgert alaus. Kvietimą su didžiausiu džiaugsmu priimi.
  Geri, juokiesi. Seniai taip beleidai vakarą. Su savo gėrimo kompanione pajuokinate ir pagąsdinate praeivius pačioje Vilniaus širdyje ir išsiskirstote.
  Grįžti namo. Kol nenusiimi kepurės, tavęs ten neileidžia. Nusišypsai budinčiai. Šiai dar niekad nesišypsojai. Paprastą dieną šitaip elgdamasi ji tave supykdytų. Ne šiandien.
  Rašai dienoraštį. Gal pasimokysi. Gal ne. Matyt, eisi miegot.
  Turėjai visai neblogą dieną. Nors viskas - tik smulkmenos...