Penktadienį buvau mokykloje. Ta pati ir kartu visai kitokia. Kitokia, nes manęs ten nebėra. Ta pati, nes aš ją vis dar prisimenu. Ir visgi keista. Pasijusti ten tarsi svetimoje nuotraukoje... Suvokti, kad baltuosiuose Žemaitės rūmuose man vietos jau nebėra... Net jei yra dar ten žmonių, kuriuos pamatyti visada labai gera. Kurių pasiilgstu. Kurie manęs laukia. Gyvenimas keičiasi. Keičiasi žmonės. Kartos. Gera, kai veik nepažįstamas žmogus atsisveikindamas apkabina... 
-Gerą žmogų malonu apkabinti.
-Iš kur tu žinai, ar aš geras žmogus?
-Iš akių matosi...
Visgi manęs ten dar nepamiršo...