Ką aš turiu šią akimirką?

  - kavos puodelį, šildantį rankas;
  - televizorių, kuris užpildo spengiančią namų tylą;
  - kompiuterį, kurio dėka galiu įsivaizduoti veikianti kažką neatidėliotinai svarbaus;
  - keletą visiškai neišsprendžiamų problemų;
  - ant nosies kabantį gimtadienį, kurį savo apsisprendimu praleisiu viena;
  - ir keletą prisiminimų, tačiau, kaip sakoma Mikutavičiaus dainoje, mano dideliam skausmui - daugiau skaudinau, negu kentėjau...

Ar tai daug?

Manau taip. Jaučiuosi tikrai turtinga. Ir, nepaisant pastaruoju metu kankinančio liūdesio, savigraužos ir lengvo vienišumo jausmo, beveik laiminga.