Nekenčiu savęs. Nekenčiu, kad nesugebu susitvarkyti savo gyvenimo. Nekenčiu, kad nuolat prikalbu ko nereikia. Nekenčiu, kad vėl ir vėl puolu į depresiją. Nekenčiu, kad pati esu dėl to kalta. Nekenčiu, kad nuolat dėl to skundžiuosi. Nekenčiu, kad dėl manęs nuolat kenčia kiti žmonės. Nekenčiu, kad nesu pakankamai stipri tai pakeisti. Nekenčiu, kad dėl savo problemų galinu kitiem nuotaiką. Nekenčiu, kad nesugebu pateisinti kitų žmonių vilčių. Nekenčiu, kad jie visi manim visvien tiki, kad ir ką padaryčiau. Nekenčiu, kad man viską atleidžia ir vėl manim tiki. Nekenčiu, kad esu cinikė. Nekenčiu, kad dabar tai rašau. Nekenčiu nekenčiu nekenčiu!.. Prašau, Dieve, atimk iš manęs jausmus... Vistiek moku tik bjaurėtis, piktintis, apgailestauti, viskam priešintis, liūdėti, nekęsti viso pasaulio ir pirmiausia savęs... Aš taip nebenoriu norėti nebūti...