<Tik manyje neglūdėjo jokia, net pati primityviausia, mintis.
    Tas minčių nebuvimas skatino keistą nerimą, baimę dėl ateities, nežinios jausmą, isteriją.
    Buvo akimirkų, kai norėjau atsitūpti ir klykti.
    Klykimas yra grynasis jausmas. Jam nereikalingos mintys.
    Faktas.
    Ėmiau dėmesingai klausytis, kas vyksta mano viduje.
    Koncentravau dėmesį į visas tas puikias vieteles, kur galėčiau aptikti bent mažiausią mintelę.
    Nieko neradau.
    Buvau visiškai tuščia.
    Faktas.
    Dabar jau tikrai supratau, – mintys gyvena ne manyje, ne mano viduje, kur lyg ir priklausytų joms gyventi.
    Ne.
    Jos gyvena išorėje.
    Jos ateina kada nori. Jų neįmanoma prisišaukti.>

Taip!! Taip;)