"diena iš dienos eina tavim, kol nepastebi;
šaknimis į viršų sulaidotas sodas;
nereikalingų daiktų palaikai, užgramozdinę tavo namus;
portfeliai, smėlio pyragų formelės ir besmegeniai - be burnos, be nosies, be šluotos – kur tokius juos dėti?
išslapstyti laukų kambariuos, užmaskuoti turėjimu?
kad nereikėtų ko laidot, atsisakyt ar netekti, kad nereikėtų nešiotis galvojimo;
kaip meilė būna mums nesvarbi, lyg kas džiūtų;
įtari, trauktųsi tavyje kartais, plaktų, kartotųsi;
tampytų už nosies, kol prisipažintum, jog neturi nieko kito, tik tai, ką dabar parašei;
gerai nežinodamas, kas privertė slėptis užsikasant, užsidarant  anapus savęs;
pro debesis gręžiantis varnoms, sniegui vis krentant pro kaminus"

T.S. Butkus