Kasdien pro langą matau kiemsargį. Jis prižiūri, paprastai šluoja, kiemą.  Kiemsargį prisimenu nuo vaikystės. Niekada nesusimąsčiau, kdėl taip jauku ir malonu paryčiais per miegus išgirsti tolygų, monotonišką, nelabai garsų, raminantį čežėjimą. Šluojamų lapų, saldainių popierėlių, susikaupusio smėlio mažyčių pylimėlių.
Mūsų kiemo kiemsargis su baltomis pirštinėmis! Jis niekur neskuba. Jo dėžė pilna spalvotų lapų... Aš myliu mūsų kiemsargį...