Vieną gražią dieną Pūkuotukas išėjo pasivaikščioti. Ėjo ėjo ir pateko į pievelę girios vidury, vidury tos pievelės augo didelis ąžuolas, o to ąžuolo viršūnėje kažin kas garsiai dūzgė.
Mikė Pūkuotukas atsisėdo po ąžuolu, pasirėmė galvą letenėlėmis ir ėmė svarstyti.
Iš pradžių pats sau tarė:
- Tas dūzgimas kažką reiškia. Toks dūzgiantis dūzgimas be niekur nieko nedūzgia. Jeigu girdžiu dūzgimą, vadinasi, kas nors dūzgia, o kiek žinau, dūgzti gali tiktai bitės.
Paskui vėl valandėlę pagalvojo ir tarė:
- O bitės ir yra medui nešti.
Po to atsistojo tardamas:
- O medus nešamas man valgyti.
Ir ėmė kopti į medį.
Jis kopė ir kopė, ir kopė, ir kopė, o kopdamas dainavo ir dainavo maždaug taip:
Ir kodėl, zy zy zy,
Medų mėgstam mes visi?
Gal todėl, dūz dūz dūz,
Kad medus labai gardus.

Paskui užkopė dar
aukščiau...
dar
aukščiau...
ir
dar
truputėlį
aukščiau.
Ir taip kopdamas sudėjo kitą dainelę:
Jei lokiais pavirstų vieną kartą bitės,
Jos kur nors ant žemės namukus statytų.
Bet kadangi bitės virst lokiais nenori,
Tenka medžiais laipiot, kol nutversi korį.

Meškiukas buvo gerokai pavargęs, todėl ir užtraukė Liūdesio giesmę. Jis jau buvo prie pat medaus, jau atsistojo ant šakos, tik staiga...
Triokšt!

- Gelbėkit!- suriko Pūkuotukas dribtelėjęs ant šakos trim metrais žemiau.
- Jeigu nebūčiau... - pradėjo ir nebaigė sakyti, nes šešiais metrais žemiau atsimušė į kitą šaką.
- Matyt, supratote, ką norėjau padaryti,- paaiškino Pūkuotukas virsdamas kūliais ir atsitrenkdamas dar į vieną šaką, augančią devyniais metrais žemiau.- Ką norėjau padaryti...
- Aišku, tai, ko gero...- pareiškė jis brazdėdamas per kitas šešias šakas.
- Viskas, mano manymu, atsitiko todėl,- tarė atsisveikindamas su paskutine šaka ir tris kartus persiversdamas,- tik todėl, kad aš per daug mėgstu medų.- Gelbėkit!- suriko ir šlumštelėjo į kadugių krūmą.