Žvakės monologas

Jūs mane uždegate ir susimąstę ar linksmi žiūrite į mano šviesą.Aš džiaugiuosi, kad degu,nes jeigu nedegčiau, aš gulėčiau dėžutėje kartu su kitomis žvakutėmis. O gulėti dėžutėje juk nėra jokios prasmės. Dabar gi aš degu... Aišku, degdama aš vis trumpėju. Tačiau yra dvi galimybė: arba aš lieku dėžutėje ir tada man niekas nerūpės, aš net nežinosiu, kam aš  esu, arba aš skleisiu šviesą ir šilumą ir inosiu, kokia mano paskirtis. Bet už tai aš turiu atiduoti save-visą save. Bet juk tai daug geriau negu beprasmiškai gulėti dėžutėje.
Lygiai taip pat ir su jumis, žmonės.Jūs galite gyventi tik sau, nieku kitu nesirūpindami ir nežinodami, kam gyvenat. Tada ir jūs esate kaip tos žvakės dėžutėje.Tačiau skleisdami  aplink save šilumą ir šviesą, jūs surandate gyvenimo prasmę, džiugindami žmones.Tada jūs gyvenate ne veltui.
  Bet už tai jūs turite atiduoti patys save-savo džiaugsmą, nuoširdumą, išttikimybę, gerumą, savo juoką ir liūdesį.Turite atiduoti viską kas jumyse yra. Ir nereikia bijoti, kad jūs tapsite skurdesni. Atiduodami, savo vidumi tapsite daug šviesesni ir skaidresni.Ramiai žvelkite į degančią žvakę, nes tokiomis žvakėmis dabar jūs tampate patys.
  Aš esu tik maža žvakutė.Mano šviesa nedidelė ir šiluma,kuiria skleidžiu, yra silpna. Tačiau kada šalia manęs dega mano draugės-kitos žvakės-mūsų šviesa yra didelė, o šiluma-stipri.Taip ir su jumis. Vieno žmogaus šviesa ir šiluma toli nesklinda. Bet kartu su kitais galima apšviesti nepaprastai toli ir paskleisti daug šilumos.

  Kai uždegta žvakė- tamsa nugalėta.Pas jus, žmones, daug kur yra tamsu ir šalta. Barniai, skundai, negailestingumas,meilės stoka... Tačiau viena švytinti liepsnelė yra daugiau negu visos tamsumos. Todel įsidrąsinkite ir nelaukite, kol kitas įžiebs žvakelę. Patys dekite, švieskite, šildykite.Tai yra jūsų gyvenimo prasmė-paprastos žvakutės prasmė.