Aišku, labai gražu yra įsivaizduoti pažįstamus, sužinojusius apie netikėtą tavo savižudybę. Visų tavo buvusiu darboviečių koletyvai, kaip ir kasdieną, susirinkę į darbą, ramia sąžine to darbo dirbti neskuba: pateisinama priežastis – kolega mirė. Sėdi visi būreliais ant pusės užpakalio, lyg tuoj pat turėtų pakilti, rūko, žiūri į niekur išplėstomis akimis ir rodo sielvartą: “Oi, oi, oi, tai kaip čia dabar, kaip čia taip…” – niekas dar nesupranta. Vėliau, tik daug vėliau supras, kad to jie nenorėjo ir niekad nenorės suprasti. O dabar kiekvienam iš jų atrodo būtina pačiam išsiaiškinti, kaip ir kodėl. Sėdi visi, nevaikšto, galvoja, rūpinasi. Visa tai, aišku, labai gražu, gyvas tokio grožio niekad nepatirtum.

Tačiau ar verta dėl to žudytis? Žudytis verta visai dėl kitko.

Aivaras Jalianiauskas
“Savižudžio dienoraštis"