Tau neuprast manęs, nes aš klajoju
po tau nežinomus pasaulius ir erdves

Geidžiu pasaulyje taikos būtų ji
tokia kaip ir mano planetoje,
kurios tu nematai savo teleskope.

Nes žiūri per arti pažvelk giliau
tavęs vienintelio prašau.!

Gali mane po to išmest,
kad ir šiukšlynan dabar tai nesvarbu

Neatimsi iš manęs minčių raiškos ir laisvės
neišplėši man iš lūpų šios dainos
kai klausiu tave:

"Ar iš saugosi mano meille
kaip tie medžiai vasario šerkšną,
ar mokėsi kaip jie pražidėti
gegužio žiedais baltais?

Tu atgrežusi veidą į vėjus
Išsipildymo švenyo lauksi,
gal per gruodą, per skaudų gruodą
tavo laimės skoniai ateis?"