Vidurnaktty dažnai
aš pabundu,
kada keistai keistai
visuos namuos tylu,
ir aš nebežinau
kas daros su manim,
bet man kaskart sunkiau
tokiom naktim
išspręst gyvybės ir mirties lygtis
su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu, niekas man nepasakys,
atėjęs iš erdvių giliųjų,
kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
didžiausia paslaptis Visatos slėpinių.

/V.Mačernis/