Zianai gi,kad buna dienu kaip reta(apkaltinsiu menuli ikyriai apsviecianti visa kambari),kai visas pasaulis atrodo bjaurus,o zmones klaikus,kai visos mintys kelia sleikstuli-tik vieninteliai prisiminimai gelbsti nuo virves ant kaklo...tik tada pajunti,kad kazkada buvai laimingas,kazkada juokeisi tik jam veinam skirtu nuosirdziu juoku,zvelgei tik i ji silumos kupinu zvilgsniu,kada brandinai bezode sirdies kalba,kada...kada...kada ta tikroji laime priklause tik nuo jo...gaila,bet sveikas protas kuzda nepasiduoti sirdziai ir liautis gyventi praeitimi,kuri tik dar labiau mane zudo. I mintis braunasi kitas,vynuogem kvepiantis...jis viliojamai kviecia pazinti jo pasauli-ir as pasiduosiu,nes nieko nera amzino...Bet niekas,net gi kitas nesugebes istrinti to,ka jauciu jam.Tik laidas truputi apdildys astrius ilgesio kampus,ir as vel pasijusiu rami...:)Labanaktis.