Išėjau į savo amžių netikėtai-
tartum lašas į didžiulį okeoną.
Juk tai tu supi mane ir mėtai,
mano amžiau, okeone mano!
Nežinau kas aš: ar didelis ar mažas,
tik žinau, kad aš galiu banguoti.
Kad galiu kaip ir kiekvienas lašas
saulėje numirti.Išgaruoti.
Bet vis viena ir tada aš jausiu okeoną.
Mirdamas jo geisiu.
Aš didelę visumą priglausiu prie savęs - ir jau nebepaleisiu
Galit man ant nugaros užkraut
visą amžių - patikėti galit.
Ne nesudaužysiu. Aš bijau tik,
ar pranešiu kruviną jo dalį.
O taip noriu justi tikrą svorį
tikrą kvapą, tikrą spalvą, tūrį.
Duokit amžių tiems, kurie jo nori
ir kurie į amžių teisę turi.