Šiandien kitokia diena. Todėl kitaip ir elgiuosi. Artėja nepaprastai didelė šventė. O aš niekaip nesugalvoju, kaip ją reiktų atšvęst... Trūksta išradingumo... kol kas;) Žinau, kad paskutiniu momentu ką nors sumąstysiu (visada taip būna!).

Žmonės - keisti padarėliai... jie kažką veikia, bando... bet taip, lyg visas pasaulis būtų virš jų, o ne po jais, ar bent jau viename lygyje. Ir tada tiesiog jauti juose baimę. Baimę, kad kas nors nepavyks. Ir tas jų darymas tampa netvirtas, netikras. Tiesiog darymas dėl darymo. Skolinasi vienas kito idėjas ir tipo žavisi jomis. Kodėl? Kad patys nesugeba ko nors panašaus sugalvot? O tos pasiskoliintosios idėjos taip pat kupinos baimės ir nežinios. Jos sukausto žmogaus jausmus. Neleidžia jam gyvent laisvai. Nustato ribas. Ir kodėl dauguma jaučiasi laisvi būtent tada, kai labiausiai suvaržyti? Gal tokia žmogaus prigimtis? Svarbiausia, kad būtų galima šito išvengti, bet nei vienas neišdrįsta būti kitoks, pasakyti, kad nereikia seiliotis prieš kažką, kad reikia būti savimi. Tikruoju savimi! Nors reikia pripažint, kad iš tiesų tokiu būti - takelis, iš kurio labai lengva išklysti. Tačiau, kai pajunti, kad jau eini, kad tikrai tikrai eini, tada supranti, ką reiškia būti savimi. Tada netyčia tikrai neišklysi, nebent savo noru...
Tai ar suprantat, Žmonės, kad kai kurie labai klystat rinkdamiesi verkšlenimus, tipo draugiškus santykius, kurie paremti neaišku kuo. Ir kai kurios, rodos, pasaulinio lygio tiesos, iš tiesų yra klaidos. Ar galit pabandyt gyvent natūraliai? Nebėgt, o priimt!
Dar kartą sakau: NEBANDYSI, NELAIMĖSI!

Šiandien nedainuosiu. Penktadienis padainuos:)