Vakar buvo Atlaidai. Sako, kas tą dieną nueina į bažnyčią, tam iškarto atleidžiamos visos nuodėmės. Aš irgi buvau. Labai to laukiau. Tikėjausi, kad šįkart bus kažkaip kitaip, nei visada. Kažkaip ypatingai. (Juk aš dabar kita)Tikėjausi dalyvauti ten visa esybe. Bet niekas nepasikeitė. Stovėjau pačiame bažnyčios gale dėdama visas pastangas suvokti, ką sako kunigas, tačiau negirdėjau nieko. Mano siela buvo visiškai kurčia tiems nesuprantamiems žodžiams. Žiaumojau kramtomą gumą ir stebėjau žmones. Buvo kaip niekad įdomu. Galėjai vos pažvelgus perprasti kone kiekvieną. Tik viskas baigėsi tuo, kad išsverdėjau iš bažnyčios temstančiu vaizdu akyse ir iš proto varančiu spengimu galvoje. Turbūt Šventoji Dvasia nesugebėjo atleisti man visų nuodėmių iš karto, tai jėga turėjo išprašyti iš bažnyčios, vos įpusėjus pamaldoms...