07-03-10_13d.

Jėėėga. Savaitgalį varom į Berlyną. Laukiu, negaliu sulaukt. Okey, atvarom į Lenkiją. Oras gražus - pavasariškesnis nei Lietuvoj. Esu laiminga, kad skaidrinu savo rutiną. Parkingo laikas - 1h. Labai greitai eina laikas. Tik pasisėdi kavinukėje, jau lėk į mašiną... Viešbutį pasiekiam vėlai. 6tadienį būsim Vokietijoj. Laukiu, negaliu sulaukt. Atvarom. Puiku, oras pavasariškesnis nei Lenkijoj. Aplankom Reikstagą, Berlyno sienos stovėjimo vietą ir ateina labiausiai lauktas mano metas - shopingas. O ką reiškia važiuoti su tėvais? Neturi laisvės, nesi autonomistas, kas man būdinga. Mama: "jau nebedirbs tavo parduotuvės... važiuojam į viešbutį." Paklusti reikia. Važiuoju ir galvoju: 'svarbiausias dalykas liko nepatenkintas", o nuotaika surūgusi. Ją nors kiek praskadrina tėčio paguoda: "Rytoj dar sustosim Poznanėj, kur bus daaaaug parduotuvių". Laukiu to rytojaus. Sulaukiu, atvarom į Poznanę, bet oras blogas, Lietuvoje pavasariškesnis nei čia. Mano parduotuvės uždarytos, tačiau šiandien norisi gražiai pasigrožėti miestu. Deja, mama: "nėra parduotuvių - nėra reikalo gaišti laiką". Kyla ginčas. Aš: "Nu bliiin, ar vien shopingo atvažiavom?!"... Važiuojam namo. Nuotaika pasibaisėtina. Ją vos vos praskaidrina tėčio paguoda: "dar sustosim kokia markete...". Nu, vis šis tas... Sustojam už Poznanės. Marketas? NE, jei čia marketas, tai aš Leninas su garbanota ševeliūra... Nuotaika pribagia mane ir namus pasiekiu bejėgė... ufff.