Apie:
Saulius Šaltenis yra jaunatviškos dvasios rašytojas, to meto lietuvių literatūros kontekste išsiskyręs platesniu kultūriniu akiračiu, minties lankstumu, didesne vidine laisve. Jis į literatūrą ateina jau ne iš tradicinio kaimo, bet iš provincijos miesto, kuriame susipina miesto ir valstietiškoji kultūra. Šios aplinkos žmonėms būdinga stipri tautinė savimonė, išlikęs gyvas ryšys su gamta, tačiau labiau jaučiamas istorinis pulsas, yra daugiau išprususios inteligentijos ir intelektualiosios veiklos galimybių, visa tai atveria žmogui daugiau pasirinkimo, skatina kūrybos naujoves.
Saulius Šaltenis gimė 1945 m. gruodžio 24 d. Utenoje. Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją. Keletą metų dirbo Lietuvos kino studijoje, redagavo kultūrinį savaitraštį „Šiaurės atėnai“, dienraštį „Lietuvos aidas“. Aktyviai įsijungė į Lietuvos atgimimo sąjudį, yra Kovo 11-osios akto signataras, 1992 - 2000 m. buvo Seimo narys, 1996-1999 m. Lietuvos kultūros ministras. Vedęs, užaugino dvi dukras - Indrę ir Saulę.
Saulius Šaltenis – prozoninkas, dramaturgas, vienas iš tų, kurie ženkliai modernizavo mūsų prozą ir dramą. Svarbiausi jo kūriniai: apysaka Riešutų duona ir jos draminis variantas Škac, mirtie, visados škac! (1978), bei apysaka Duokiškis. Taip pat jis parašė scenarijų Riešutų duonos ekranizacijai, filmams Skrydis per Lietuvą (apie Darių ir Girėną) bei Herkus Mantas.
Pirmoji plona knygutė – apsakymų ir apysakos rinkinys Atostogos (1966) – vaizduoja paauglio lyrišką portretą niūrokoje provincijos aplikoje. Apysakos Riešutų duona (1972) išryškėja S. Šaltenio stilius, tema, personažo tipas, veiksmo fonas – subtilus lyrizmas, jausmų nuoširdumas, žasminga kalba, jauno žmogaus dvasinis brendimas, jo meilės kančios, paauglystės dramos ir iliuzijos, komiškos situacijos jaukiame mažo miestelio pasaulėlyje.
Kitas reikšmingas S. Šaltenio kūrinys – apysaka Duokiškis ( 1977), kurioje atgaivinami sunkūs pokario metai. Šviesus vaikystės pasaulis kartu su dramatiška aplinka, mažų žmonių dideli gyvenimai miesteliuose atkuriami apysakos ir apsakymų rinkinyje Atminimo cukrus (1983).
Kartu su su giminingos sielos prozininku Leonidu Jacinevičiumi Šaltenis parašė pirmąjį lietuvišką miuziklą Ugnies medžioklė su varovais (1976), su Sigitu Geda – miuziklą Komunarų gatvė (1978). S. Šaltenio draminei kūrybai priklauso pjesės Jasonas (1978), Lituanica (1989), Katė už durų ( su Grigorijumi Kanovičium, 1980).
Savitas Šaltenio kūrinys yra romanas Kalės vaikai (1990), kuriame vaizduojamas Doneliačio laikotarpis. Eseistikos knygoje Pokalbiai prieš aušrą ( 1995) svarstomas inteligentijos vaidmuo Lietuvos atgimimo laikais ir kitos temos.
Kūrybos bruožai:
Saulius Šaltenis yra jauntviškos dvasios rašytojas, to meto lietivių literatūros kontekste išsiskiriantis platesniu kultūriniu akiračiu, minties lankstumu, didesne vidine laisve. Jis į literatūrą ateina jau ne iš tradicinio kaimo, bet iš provincijos miestelio, kuriame susikryžiuoja miesto ir valstietiškoji kultūra. Šios aplinkos žmonėms būdinga stipri tautinė savimonė, išlikęs gyvas ryšys su gamta, tačiau joje labiau jaučiamas istorijos pulsas, yra daugiau apsišvietusios inteligentijos ir intelektualios veiklos galimybių. Visa tai atveria žmogui daugiau pasirinkimo, skatina kūrybos naujoves.
S. Šaltenis įtvirtino savitą prozos stilių, kuriame originaliai jungiamas lyrizmas ir ironija – poetinio ir kritinio mąstymo ypatybės. Šio lyrizmo esmė – jauno žmogaus tyras jausmų ir svajonių pasaulis, šviesūs vaikystės prisiminimai kaip dvasinė veikėjo atrama. Ironija – tai šio veikėjo santykis su aplinka, kritiškas požiūris į melagingą sovietinės visuomenės fasadą. Į literatūrą ateina naujas, jaunatviškas personažo tipas – subtilus, jautrus, tačiau šviesios pasaulėjautos, optimistas.
Taigi S. Šaltenio personažo lyrizmas yra jo dvasinė vertybė, o į aplinką jis žvelgia su tam tikru nepasitikėjimu, kritiškai vertina žmones, jų charakterius ir gyvenimo būdą.
S. Šaltenio ironija reiškė naujosios kartos dvasinį laisvėjimą ir jos maištą prieš autoritarinės valdžios sistemą. Ironiškasis veikėjas vengia gražios kalbos, savo išgyvenimus jis maskuoja bravūriška laikysena, pabrėžtinai laisvu bendravimo stiliumi.
Nauja stilistinio įkvėpimo versmė rašytojui yra biurokratinė terpė – valdininkų oficialioji kalba, kanceliariniai frazeologizmai, tarybinių raštų ir tribūnų kalba – valdžios vyrų viešų pasisakymų stilius. Šių kalbos stilių parodijavimas tampa paslėpta sistemos satyra, konjunktūrinės visuomenės kritika.
Iš jaunatviškos nuotaikos kilusi Sauliaus Šaltenio kūryba peržengė literatūros ribas – ji gaivino, išjudino ir nušvietė niūroką sovietinės Lietuvos kultūrinį gyvenimą, teikė optimizmo, įteisino naują pilietinio pasipriešinimo formą – žmogų išlaisvinantį juoką.
Bibliografija:
Kalės vaikai: [romanas]. - Vilnius: Vaga, 1990. - 194 p.
Atostogos: [apsakymai]. - Vilnius: Vaga, 1966.
Riešutų duona; Henrikas Montė: [apysakos]. - Vilnius: Vaga, 1972.
Duokiškis: [apysaka]. - Vilnius: Vaga, 1977.
Škac, mirtie, škac!; Jasonas: [pjesės]. - Vilnius: Vaga, 1978.
Atminimo cukrus: [apsakymai ir apysaka]. - Vilnius: Vaga, 1983.
Apysakos. - Vilnius: Vaga, 1986.
Lituanica; Duokiškio baladės: [pjesės]. - Vilnius: Vaga, 1989.
Kalės vaikai : romanas. - Vilnius : Vaga, 1990. - 194, [1] p.
Pokalbiai prieš aušrą : [publicistika]. - Vilnius : Lietuvos aidas, 1995. - 184 p.
Riešutų duona : apysakos ir apsakymai. - Kaunas : Šviesa, 2003. - 174, [2] p.
