Sauliaus Šaltenio pasakojimo ypatybės

Šiame straipsnyje norėtųsi aptarti pagrindines rašytojo Sauliaus Šaltenio kūrybos ypatybes.

Šaltenio ironija reiškė naujosios kartos dvasinį laisvėjimą ir jos maištą prieš autoritarinės valdžios sistemą. Ironiškas veikėjas vengia gražios kalbos, savo išgyvenimus jis maskuoja bravūriška laikysena, pabrėžtinai laisvu bendravimo stiliumi. Tai atsispindi ir Šaltenio kūrinių kalboje: vengia gražaus rašymo, būdingo tradicinei kaimo tematikos literatūrai. Rašytojas įsiklauso į gyvą miesto aplinką, jo veikėjų kalbą turi šnekamosios kalbos grubumų, dialogai dažnai tiesmuki, sakiniai neįmantrūs. Ši gruboka kalbinė raiška yra lyg savotiškas šarvas, saugantis lengvai pažeidžiamą jaunų personažų dvasią.
     
Tarytum prisidengdamas jaunatvišku nerūpestingumu, rašytojas ėmėsi skaudžiausių lietuvių literatūros temų. Pokario metų atgarsiai, rezistentų gęstančios kovos ir valdžios brutalumas, paprasto žmogaus beteisiškumas, inteligentijos svyravimas ir bandymas prisitaikyti, nuskurdintas kraštas – apie tai rašyti rimtai ir tiesą puvo pavojinga. Rašytojas tarytum nepretendavo pasakoti apie istorines ir politines idėjas, jo pirmą vietą iškyla žmogaus brendimo istorija, asmenybės jausmai. Bet jaunas, lyriškos dvasios žmogus bręsta dramatiškoje epochos akivaizdoje, ir šis kontrastas tarp gyvybės šviesos ir istorijos tamsos yra rašytojo meninio savitumo paslaptis.

Kūrinių dramatizmo pagrindas – įtampa tarp žmogaus turtingo dvasinio pasaulio ir išorinio gyvenimo skurdo, banalybės, primityvumo. Gyvenimas eina sava vaga, jauni žmonės svajoja, įsimyli, kuria gyvenimo planus. Sovietmečio skurdą kompensuoja jaunystės gyvybingumas ir spalvingi jausmai. Tai leido okupuotos lietuvių tautos dramą parodyti be lietuvių literatūrai būdingo slegiančio pesimizmo. Juokas teikia vilties, stiprina žmogaus dvasią. Juoktis gali tik laisvas žmogus. Šaltenio humoras – tautos žaizdas atveriantis, bet kartu jas gydantis dvasios vaistas.

Nauja stilistinio įkvėpimo versmė rašytojui yra biurokratinė terpė – valdininkų oficialioji kalba, kanceliariniai frazeologizmai, tarnybinių raštų tribūnų kalba – valdžios vyrų viešų pasisakymų stilius. Šių kalbos stilių parodijavimas tampa paslėpta sistemos satyra, konjunktūrinės visuomenės kritika. Šaltenis pirmasis ėmė parodijuoti sovietinės spaudos klišes ir ideologinius šūkius, pasakojimui suteikdamas komiškumo, o pasakotoją pridenkdamas tariamo naivuolio kauke.

Bohemiškumo elementai, griaunančią ironija, ideologijų parodijas ir kitus stiliaus bruožus vėliau perėmė Jurgis Kunčinas, Juozas Erlickas ir  kiti autoriai.