Apie:
Gabrielis José García Márquezas (Gabo) (Gabriel Chose Garcia Marquez) gimė 1927 metų kovo 6 dieną Arakatakoje, Šiaurės Kolumbijoje. Rašytojo tėvai nebuvo pasiturintys, todėl pirmuosius aštuoneris gyvenimo metus Gabrielis praleido pas senelius iš mamos pusės. Būtent ši aplinka padarė didžiausią įtaką jo kūrybai. Gabito (mažybinis Gabrielio vardas) senelis Nicolás Ricardas Márquezas Mejía buvo pulkininkas, Kolumbijos pilietinio karo dalyvis, spalvingos praeities ir lakios vaizduotės žmogus, apie kurį sklido gandai, neva jis turįs 16 nesantuokinių vaikų. Jis mokė anūką semtis žinių iš knygų ir kasmet vesdavosi žiūrėti cirko, kur Gabito pirmąkart pamatė „išrastą“ ledą. Močiutė Tranquilina Iguarán Cotes, kaip ir drauge gyvenusios jos seserys, neišpasakytai prietaringa, dvasiomis ir užkalbėjimais tikinti, bet praktiška moteris, gebėjo labai vaizdžiai ir įtaigiai pasakoti keisčiausius nutikimus. Tokioje aplinkoje užaugo ir Gabo mama, Luisa Santiaga Márquez Iguarán, kuri įsimylėjo politinėmis ir moralinėmis pažiūromis būsimam uošviui netikusį Gabrielį Eligio Garcíą (kalbama, kad šis turėjo keturias nesantuokines atžalas), mylimosios ranką iškovojusiam tik be galo atkakliu merginimu. Tėvų meilės istorija, tolydžio ankančios močiutės pasakojimai, senelio politinės pažiūros, tėvynės likimas vėliau atsispindėjo Gabrielio Márquezo kūryboje (Šimtas metų vienatvės, Meilė choleros metais, Patriarcho ruduo ir kt.).
Mirus seneliui Gabito grįžo pas tėvus, kurie nusprendė suteikti sūnui padorų išsilavinimą. Mokykloje pasireiškė Gabrielio kūrybiškumas, gebėjimas rašyti humoristinius rašinius ir piešti šaržus. Gabo dažnai skaitydavo draugams balsu. Kuklus, rimtas, nors ir ne itin dailus, jis visur netrukdavo sulaukti dėmesio. Baigdamas mokslus Gabrielis susipažino su būsima žmona, 13-mete Mercedes Barcha Pardo, ir prieš išvykdamas studijuoti pasipiršo jai. Mergaitė sutinko tekėti, bet ne anksčiau, negu baigs mokyklą. Jie susituokė tik po keliolikos metų (1958 m.).
Vykdydamas tėvų valią, nuo 1947-ųjų būsimasis rašytojas studijavo teisę Bogotos ir Kartagenos universitetuose. Tuo pat metu jis pradėjo rašyti laikraščiui „El Espectador“ ir vis labiau tolo nuo teisės, kol galop išmainė ją į žurnalistiką. Nors gyvenimas jo nelepino, G. Márquezas duonos kąsniui užsidirbo rašydamas spaudai. Kūrybinį lūžį patyrė perskaitęs Franzo Kafkos „Metamorfozę“ - suvokė, kad literatūra neprivalo laikytis griežtų kompozicijos taisyklių: Jei būčiau tai žinojęs, būčiau seniausiai pradėjęs rašyti. Be to, F. Kafkos stilius jam primena močiutės pasakojimus, paveikusius jo kūrybą, vėliau pavadintą magiškuoju realizmu.
1955 metais rašytojas išvyko į Europą. Keliaudamas po ją jis parašė 90 dienų už geležinės uždangos. Beveik visą šeštąjį dešimtmetį rašytojas keliavo po Europą ir Ameriką (vėliau keliavo su šeima – žmona ir sūnumis Rodrigo bei Gonzalo), bendradarbiavo su įvairiais laikraščiais ir žurnalais, užsiėmė aktyvia kūrybine ir visuomenine veikla (įsteigė Kubos naujienų agentūrą, pagalbos politiniams kaliniams organizaciją HABEAS, padėjo įkurti Kolumbijos partiją Firmes, užsiėmė leidyba, vertė, rašė filmų scenarijus). Tuo metu G. Márquezas išgarsėjo kaip rašytojas. 1962 m. išleista knyga Nelemta valanda pelnė premiją Kolumbijoje, bet G. Marquezas atsisakė autorystės dėl netinkamos kūrinio redakcijos. Sužinojęs apie cenzūrą jis uždraudė versti jo kūrinius buvusioje Tarybų Sąjungoje. Apskritai, Gabo teigė vertimuose neatpažįstąs savęs, tačiau pripažino, kad vertėjai yra patys atidžiausi skaitytojai.
Ūmaus įkvėpimo pagautas, beveik nesikeldamas nuo darbo stalo per metus parašydavo kone du dešimtmečius brandintą romaną Šimtas metų vienatvės (šeima tuo metu rūpinasi draugai ir pažįstami). Knyga išleidžiama 1967 m. keliomis kalbomis ir pelno daugybę tarptautinių apdovanojimų. 1982 m. G. Marquezui įteikiama Nobelio premija. 1999 m. diagnozavus limfų vėžį, jis parašo Atsisveikinimo laišką, tačiau dar 2001 m. publikuojami memuarai Gyvenk, kad turėtum ką papasakoti. Paskutinis G. Marquezo kūrinys – memuarų knyga Mano liūdnų šliundrų atsiminimai.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Antradienio pokaitis : apsakymas / iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis - Iliustr. // Nemunas. - 2000, Nr. 1, p. 27-30.
Dirbtinės rožės : [apsakymas] / iš ispanų k. vertė Bronius Dovydaitis // Šiaurės Atėnai. - 1998, rugs. 12, p. 8.
Rašytojo atsisveikinimas : [Kolumbijos rašytojas G.G. Marquezas parašė atsisveikinimo laišką] / parengė Ž.P. - Portr. // 7 meno dienos. - 2001, saus. 12, p. 8.
Meilę neišvengiamai seka mirtis : [apsakymas] / vertė Ieva Petrošiūtė // Moteris. - 1997, Nr. 6, p. 70-73.
Apie meilę ir kitus demonus.- Vilnius : Tyto alba, 1997.
Patriarcho ruduo. –Vilnius: Vaga, 1980.
Šimtas metų vienatvės.- Vilnius: Vaga., 1972. [kiti leidimai: 1991].
Šviesa – lyg vanduo / Vertė Evaldas Galvanauskas // Literatūra ir menas, 2004-11-19, Nr. 3024.
Apie autorių ir kūrybą (Lietuvoje):
Apie meilę ir kitus demonus / Kęstutis Navakas (knygos Apie meilę ir kitus demonus recenzija) // Kauno diena, 1997-08-23, p. 19.
Dar viena magiškojo realizmo knyga / Almantas Samalavičius (knygos Apie meilę ir kitus demonus recenzija) // Lietuvos rytas, 1997-09-26, p. 28.
Egzotiškame pasaulyje / Vytautas Bikulčius (knygos Apie meilę ir kitus demonus recenzija) // Šiaulių kraštas, 1997-10-23, p. 14.
„Gražiausi žodžiai visuomet bus rašomi ranka“, - pranašavo Gabrielis Garsija Marksas / Leonas Stepanauskas // Klaipėda, 2001-01-13, p. 23.
Gabriel Garcia Marquez. Dagmar Ploetz, Hamburg 1992
Markesas, mafija ir politika / Vidas Beitnaras // Nemunas, 1997, Nr. 7, p. 40-41.
Patriarcho testamentas // Respublika, 2001-04-07, „Julius“, p. 6.
70 metų vienatvės / Nijolė Andrejevienė // Ekstra, 1999, Nr. 13, p. 34-36.
Габриель Гарсиа Маркес: очерк творчества / В. Земсков . - Москва 1986.
Неисчерпаемый талант Гарсиа Маркеса / Вирхилио Лопес Лемус, 1990.
Filmai kūrybos motyvais:
María de mi corazón, Meksika 1979.
Eréndira, Meksika 1983.
Cronaca di una morte annunciata, Italija/Prancūzija 1987.
Un señor muy viejo con unas alas enormes, Kuba 1988.
