Mes daug lengviau pastebime tuos pasikeitimus, kurių atsiranda dėl naujų technologijų, dažnai nė nesusimąstydami, kad už šių išradimų slypi tam tikros idėjos. Pirmieji pribrendusių pokyčių prigimtį pajuto tie, kurie dažniau nei kiti aplenkia laiką – rašytojai. Tarp daugybės rašytojų nuolatos atsiranda keletas autorių, kurie be savo kūrybinių prozos pasiekimų padovanoja mums naują regėjimą, požiūrį. Jie gerokai įtaigiau ir įtikinamiau nei mokslininkai formavo naujas idėjas ir galų gale sukūrė intelektualinį ir – kas galbūt net svarbiau – emocinį ateities pagrindimą. Jie įžvelgė kasdienius ir įprastus ateities iššūkius ir apnuogino egzistavusias, bet anksčiau nepastebėtas, problemas, nurodė į konfliktus, padėjo mums pažinti naujas grėsmes ir suteikė naujų vilčių.
Tai buvo rašytojai, apibrėžę kartos, patyrusios dramatinių pasikeitimų smūgį, galvoseną, kuri dabar, XXI amžiaus pradžios chaosuose, jau ypač išryškėjusi. Jie atkreipė dėmesį į skausmingiausius praėjusio amžiaus klausimus – į kuriuos žmonija, išgyvenusi pasaulinius karus ir anksčiau neregėtas kančias, bijojo atsakyti ir dėl to nepaklausė paties svarbiausio klausimo: „Kokia bus ateitis?“
Kas tie rašytojai? Pateikiame dešimties vardų sąrašą tų, kurie apibrėžė šiuolaikinius dvasią ir protą.
GABRIELIS GARSIJA MARKESAS (Gabriel Garcia Marquez, g. 1927 m. Arakatakoje, Kolumbijoje)
Išsilavinimas – teisininko.
„Norėjau panaikinti demokratinę liniją tarp to, kas atrodė realu ir to, kas atrodė fantastiška, nes pasaulyje, kurį siekiau pavaizduoti, šis barjeras neegzistavo.“
Svarbiausi kūriniai:
„Nukritę lapai“ (1955), „Pulkininkui niekas nerašo“ (1957), „Didžiosios motušės laidotuvės“ (1962), „Šimtas metų vienatvės“ (1967), „Meilė choleros metu“ (1985), „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ (2004).
Nobelio literatūros premija – 1982 metais.
2006 metų pradžioje G. G. Markesas pareiškė, kad daugiau nerašys. Turbūt jis yra vienas iš nedaugelio dar gyvų klasikų, kuris iš tiesų gali taip ir pasielgti. Pastaraisiais metais Markesas publikuoja tik memuarus. Jam yra apie ką prisiminti, taip pat ir apie tai, kaip 1967 metais, pasirodžius romanui „Šimtas metų vienatvės“, jis tapo populiarus visame pasaulyje. 1982 metais rašytojas gavo Nobelio literatūros premiją už knygas, kuriose „fantazija ir realybė, pindamosi tarpusavyje, atspindi viso kontinento gyvenimą ir konfliktus“. Tiesą sakant, daug tiksliau būtų pasakyti, kad šio rašytojo kūryboje fantazija ir realybė ne pinasi ir maišosi tarpusavyje, o yra vienas ir tas pats dalykas, viena nuo kitos neatskiriamos.
Bene žymiausią savo romaną „Šimtas metų vienatvės“ Markesas pradėjo rašyti 1960 – aisiais, t.y. epochoje, kada logiškoji pokario pasaulio sandara pradėjo pamažu byrėti. Tuo metu senajam pasauliui buvo siūlomos įvairios alternatyvos, atmetant racionalizmą ir pragmatiką. O Markesas sukūrė visai kitą realybę, kurioje mistika ir racionalumas neprieštarauja viena kitai. Šis pasaulio paveikslas pasirodė toks efektyvus, kad suformavo naują pasaulio įsivaizdavimą apie realybę milijonams skaitytojų. Pasaulis yra sukonstruotas pagal mito įstatymus. Gyvenimas – tai stebuklai ir kasdienybė, egzistuojantys sudėtingai organizuotame ir ne visada žmogui suvokiamame santykyje. Bet šis pasaulio ir žmonių gyvenimo suvokimas ne itin optimistiškas. Laikas ne linijinis, o cikliškas, ir mes pasmerkti nuolat atsakinėti į amžinus klausimus.
Kas tapo neįmanoma po Markeso?
Po Markeso tapo nebeįmanoma kalbėti apie tai, kad pasaulis egzistuoja pagal paprastas ir aiškias taisykles.
ALEKSANDRAS SOLŽENICYNAS (g. 1918 m. Kislovodske)
„Kai smurtas pradeda kištis į taikų žmonių gyvenimą – jo veidas liepsnoja ir kaista nuo pasitikėjimo savimi, tarsi neštų vėliavą ir šauktų: „Aš – smurtas! Išsiskirstyti, padaryti vietos – sutraiškysiu.“ Bet smurtas greitai sensta, praeina keletas metų ir jis jau nepasitiki savimi, ir kad išsilaikytų bei atrodytų nepriekaištingai, privalo sau į sąjungininkus priimti Melą. Nes smurtui nėra kuo prisidengti, kaip tik melu, o melas gali laikytis tik smurto dėka.“
Svarbiausi kūriniai:
„Viena Ivano Denisovičiaus diena“ (1962), „Pirmajame rate“ (1968), „Raudonas ratas“ (1971-1991), „GULAGO Archipelagas“ (1973-1975), „Du šimtai metų kartu“ (2001-2003).
Nobelio premija – 1970 metais.
Pasaulyje A. Solženicyno knygos buvo perskaitytos gerokai anksčiau nei Rusijoje (nors dabar čia Solženicyno figūra vertinama kaip visiškai natūrali ir neatsiejama postsovietinės kultūros landšafto dalis) ir tai turėjo milžinišką įtaką visam pasauliui. Autorius savo romaną „GULAGO Archipelagas“ atidavė spausdinti Vakaruose iškart po to, kai 1973 metais į KGB rankas papuolė viena iš trijų kopijų; 1974 metais rašytojas buvo deportuotas. Pirmasis didelės istorinės kronikos tomas buvo išleistas Paryžiaus leidykloje, antrasis ir trečiasis – kitose Vakarų šalyse. Greitai išverstas į keletą kalbų romanas sukėlė staiga sprogusios bombos efektą, padarė įtaką netgi tiems, kurie ir toliau liko kairiaisiais, ir pakeitė įsivaizdavimą apie padėtį Sovietų Sąjungoje. Vakaruose ir anksčiau buvo spausdinta knygų apie SSSR represijas, bet pirmą kartą pasirodė kūrinys, turintis nuodugniai ištirtą dokumentinę bazę, prie viso to – dar ir parašytas žmogaus, kuris pats patyrė GULAGO siaubus. Visą šį įspūdį stiprino ir likusi Solženicyno proza. Jo knygos tapo kaltinimu, kurio neįmanoma ignoruoti. Už rašytojo knygų skaitymą SSSR buvo galima gauti iki 8 metų laisvės netekimo. Solženicyno knygų pasirodymas Vakaruose sumažino kairiųjų judėjimų populiarumą ir tapo vienu iš ideologinių Šaltojo karo pagrindų. Triumfuodamas grįžęs į Rusiją jis daug kartų kritikavo dabartinę Rusijos padėtį. Vieniems jis – pranašas, kitiems – tamsuoliškumo įsikūnijimas.
Kas tapo neįmanoma po Solženicyno?
Po Solženicyno nebeįmanoma kalbėti apie progresą, ypač socialinių idėjų srityje.
TONI MORISON (Toni Morrison, g. 1931 m. Loreine, JAV)
Išsilavinimas – redaktorė
„Iš tiesų manau, kad emocijų ir požiūrių spektras, kurį aš turiu savyje kaip juodaodė ir kaip moteris, gerokai platesnis negu tų, kurie nėra nei juodaodžiai, nei moterys.“
Svarbiausi kūriniai:
„Mėlyniausios akys“ (1970), „Mylima“ (1981), „Džiazas“ (1992), „Rojus“ (1998), „Meilė“ (2003).
Nobelio premija – 1993 metais.
Toni Morison pavyko galutinai išvaduoti amerikiečių juodaodžius nuo „dėdės Tomo komplekso“ ir įrodyti, kad juoda odos spalva – privalumas. Juodaodžiai rašytojai į amerikiečių literatūrą atėjo dar XVIII a. pabaigoje, bet vos ne iki mūsų dienų buvo laikomi marginaline arba egzotiška literatūros dalimi. Situacija keistis pradėjo praėjusio amžiaus 7 dešimtmečio pradžioje kartu su kovomis už piliečių teises, bet didžiausią įtaką įgijo su T. Morison kūryba. 7 dešimtmečio pabaigoje, redaguodama žymiausių to metų afroamerikiečių (M. Ali, A. Devis) knygas, T. Morison parašė pirmąjį savo romaną „Mėlyniausios akys“. Pagrindinė knygos herojė, jauna juodaodė, kiekvieną vakarą meldžia Dievo nuostabių žydrų akių – baltaodžių žmonių grožio idealo – tikėdamasi, kad šis stebuklas pakeis jos gyvenimą. Bet stebuklas neįvyksta. Šis romanas tapo svarbiausiu literatūriniu įvykiu 1970 metais, o T. Morison – pirmąja juodaode moterimi, gavusia Nobelio premiją.
Juodaodę moterį padarydama svarbiausiu romano herojumi, T. Morison ir pati tapo kultine heroje, ir viso to dėka pasaulio paveikslas piliečių sąmonėse įgavo naujų spalvų. Formuodama šiandien bazinėmis laikomas politinio korektiškumo nuostatas, sutelkusi dėmesį į rasinę specifiką, Morison savo kūryboje sujungė moterų priklausomumo temas ir juodaodžių priespaudą. Ji pirma pradėjo rašyti apie tai, kaip susiję rasinis identitetas, seksualumas ir prievarta, ir juodaodę moterį, atsisakiusią egzistuoti baltaodžių vyrų taisyklėmis kitiems vyrams sukurtame pasaulyje, padarė naujos kultūros simboliu. Ši kultūra pasirodė reikalinga ne tik afroamerikiečiams, kurie galų gale įgavo savo balsą didžiojoje pasaulio literatūroje, bet ir visų odos spalvų moterims, kurios nebuvo patenkintos tuo, kad pasaulio vaizdą daugiau formuoja vyrai.
Kas tapo neįmanoma po Morison?
Po Morrison pasaulis negalėjo nepripažinti, kad vyrai ir moterys, juodaodžiai ir baltieji, kalba skirtingomis kalbomis ir kad visi jie lygiaverčiai.
SALMANAS RUŠDIS (Salman Rushdie, g. 1947 m. Bombėjuje)
Išsilavinimas – filologas
„Privalu žengti žingsnį ir reformuoti svarbiausius islamo principus, kad jis šiandien galėtų atitikti šiuolaikinį pasaulį. Musulmoniškoji revoliucija reikalinga ne tik kovoje su džihado ideologijomis, bet ir su dusinančia tradicinių seminarijų atmosfera: reikia išdaužti uždarų bendruomenių langus ir įleisti taip joms reikalingo gaivaus oro.“
Svarbiausi kūriniai:
„Vidurnakčio vaikai“ (1981), „Gėda“ (1983), „Šėtoniškos eilės“ (1988), „Paskutinis Mauro atodūsis“ (1995), „Žemė po jos kojomis“ (1999), „Įsiūtis“ (2001), „Klounas Šalimaras“ (2005).
Bukerio premija – 1981 metais.
„Bukerio bukeris“ – premija už geriausią knygą, per pastaruosius 25 metus gavusią „Bukerio“ premiją – 1993 metais.
Gimęs Bombėjuje musulmoniškoje šeimoje ir išaugęs Pakistane, Rušdis daug geriau perprato „baltųjų žmonių laiką“ nei, sakykim, Indijoje išaugęs anglas rašytojas Kiplingas. Rušdžio bandymas interpretuoti rytietiškąsias vertybes padedant vakarietiškai estetikai vos netapo jam tragiškas ir leido Vakarų pasauliui suvokti, kokie tolimi vis dėlto Rytai ir Vakarai. Pasaulinį populiarumą jam pelnė ne literatūra, o dvasinio iraniečių musulmonų lyderio Chomeinio prakeiksmas.
Postmodernizmo epochoje, kai žodis priimamas tik kartu su juo iškylančiomis begalybėmis asociacijų, rašytojo romanas „Šėtoniškos eilės“ sukėlė tikrą milijonų musulmonų pyktį – beje, net nebūtinai perskaičiusių šią knygą. Nors romanas ne ideologinis, o daugiau aštrus intelektualinis žaidimas Borcheso stiliumi, 1989 m. vasario 14 dieną tapo aišku, kad žodis kaip ir anksčiau turi didelę reikšmę, ypač jei tai – satyriškas žodis. Praėjus mėnesiui po to, kai musulmonai paskelbė nuosprendį Rušdžiui, D. Britanija ir Iranas nutraukė diplomatinius ryšius. Šis romanas daugelyje musulmonų šalių buvo uždraustas ir naikinamas; knygos pardavimo vietose vyko sprogdinimai; į romano vertėjus buvo kėsinamasi – vienas jų netgi buvo nužudytas.
Pasaulyje kaip tik tuo metu buvo griaunama Berlyno siena, į pabaigą ėjo Šaltasis karas ir niekam nesinorėjo tikėti nauja civilizacijų opozicija. Nors vėliau iraniečių valdžia panaikino nuosprendį S. Rušdžiui, bet dauguma ekstremistų dar iki šiol nepaliauja jo laikyti vienu didžiausių islamo priešų ir grasina su juo vis dėlto susidoroti. Beje, keletą metų po nuosprendžio, Rušdžio gyvenamoji vieta nebuvo viešai žinoma. Gražinęs, nors ir nevalingai, literatūrai svarbiausią vaidmenį kovoje už ideologiją, S. Rušdis, įžvalgus intelektualas ir indų istorijos tyrinėtojas, tapo vienu didžiausių kovotojų už žodžio laisvę ir radikaliojo islamo priešininku. Pradėjęs literatūrinę karjerą rašytojas nesiekė tapti visuomeniniu veikėju, jis tiesiog interpretavo savo asmeninę emocinę patirtį ir amžinąjį intelektualinį Rytų paveldą iš Vakarų literato žiūros taško.
Kas tapo neįmanoma po Rušdžio?
Po Rušdžio tapo neįmanoma tikėti, kad Rytai ir Vakarai iš tiesų juda susitikimo vienas su kitu link.
MILANAS KUNDERA (g. 1929 m. Brno, buvusioje Čekoslovakijoje)
Išsilavinimas – režisierius
„Blogis jau yra grožio dalis, pragaras jau turi savyje rojaus svajonę, ir jei norime suvokti pragaro esmę, privalome suprasti rojaus esmę. Labai lengva prakeikti gulagus, bet atsisakyti totalitarinės poezijos, kuri rojaus keliu veda mus į gulagą, daug sudėtingiau. Šiandien žmonės plačiai visame pasaulyje aptarinėja gulago idėją, bet ir toliau leidžia sau likti užhipnotizuotiems totalitarinės poezijos ir marširuoja po gulagus.“
Svarbiausi kūriniai:
„Juokingos meilės“ (1962), „Atsisveikinimo valsas“ (1976), „Juoko ir užmaršties knyga“ (1979), „Nepakeliama būties lengvybė“ (1984), „Nemirtingumas“ (1990), „Nežinomybė“ (2003).
Tiesa apie totalitarinio režimo sandarą demokratinį pasaulį pasiekdavo iš emigrantų, savo valia ar per prievartą, atsidūrusių Vakaruose. Dauguma jų, gavę galimybę laisvai išsisakyti, puolė dalytis baisia ir nenupasakojama patirtimi. To paties, lyg ir buvo galima tikėtis iš 1975 metais į Prancūziją pabėgusio čekų rašytojo Milano Kunderos. Jis pirmą kartą į represijų pavojų pateko dar studentavimo metais, buvo aktyvus Prahos pavasario dalyvis ir po pasisakymo prieš komunistinį režimą neteko teisės publikuotis. Bet atsidūręs Vakaruose jis neparašė naikinančio čekiškojo socializmo su sovietiškųjų tankų vaizdais istorijos, o, netikėtai savo vakarietiškųjų skaitytojų nuostabai, pareiškė, kad baisiausias jam yra tas pasaulis, kuris praradęs jumoro jausmą. Kundera perdėm politizuotam vakarų intelektualui pasiūlė visiškai netikėtą bėglio nuo komunizmo pasakojimo modelį – rašytoją, kurio skepsis ir pesimizmas yra sukeltas ne sistemos, o asmeniškas. Žmogui, gyvenančiam totalitariniame eėžime, meilė, seksas ar Šenbergo muzika gali būti daug svarbesnė nei darbo netekimas ar išsiuntimas. Reali grėsmė laimei ir egzistavimui slypi mumyse pačiuose.
Jei, tarkim, Solženicynas stipriai ir istoriškai įtikinamai aprašė siaubingą naikinimo mašiną, tai Kundera savo herojumi padarė paprastą žmogų, pasakęs, kad politinės represijos – tik dalis kentėjimų, tenkančių jo likimui. Sumaišęs ironiją ir pesimizmą, rašytojas su anksčiau dar nematytu aiškumu parodė, kad žmogaus prigimties netobulumas nesusijęs nei su politika, nei su valstybinės sandaros forma.
Kas tapo neįmanoma po Kunderos?
Po Kunderos tapo neįmanoma kalbėti apie totalitarizmą kaip išskirtinį XX amžiaus asmenybių slopinimo šaltinį.
ORCHANAS PAMUKAS (g. 1952 m. Stambule, Turkijoje)
]
Išsilavinimas – architektas
„Nerimauju dėl įvairovės sunkumų, hibridiškumo ir didumo. Stambulo geografinė kryptis neaiški, visa turkų tauta jaučiasi išmušta iš vėžių. Šešiasdešimt procentų gyventojų konservatyvūs, keturiasdešimt – siekia vakarietiškumo, ir ginčai tarp jų tęsiasi jau 200 metų. Ši neapibrėžta situacija – tarp Vakarų ir Rytų – ir yra turkiškojo gyvenimo stilius.“
Svarbiausi kūriniai:
„Baltasis tvirtumas“ (1985), „Juodoji knyga“ (1990), „Naujas gyvenimas“ (1995), „Mane vadina Raudona“ (1998), „Kitos spalvos“ (1999), „Sniegas“ (2002), „Stambulas“ (2003).
IMPAC premija – 2003 metais.
Nobelio literatūros premija – 2006 metais.
Autorius gimė šalyje, kuri jau 2000 metų jungia Rytus ir Vakarus. Stambulas, jo istorija, ypatinga melancholija, sudėtingi tarpusavio santykiai tarp rytietiškų ir vakarietiškų kultūrų yra svarbiausi jo knygų herojai. Siekdamas vienu metu būti ir europietis, ir turkas, Pamukas stengėsi kalbėti su tautiečiais vakarietiškojo istorijos suvokimo kalba – ir netikėtai net sau pačiam įtikino visą pasaulį, kad ta kalba nėra universali.
Pamukas peržengė patį baisiausią turkų visuomenei tabu. Jis tapo pirmu turku, kuris praėjus 90 metų po 1915 metų tragedijos viešai pasisakė armėnų genocido tema. 2005 metais šveicariškam leidiniui jis pasakė: „šioje žemėje buvo išžudyta 30 tūkst. kurdų ir milijonas armėnų, bet niekas, išskyrus mane, kažkodėl apie tai nekalba“. Greitai įsižiebusios aistros visam pasauliui parodė, kas yra žodžio laisvė Turkijoje ir su nauja jėga pritraukė dėmesį prie netolimos istorijos faktų interpretavimo problemų, eilinį kartą įtikinęs skaitančią publiką, kad Nobelio literatūros premijos turi didelį politinį atspalvį.
Apkaltinus „turkų armijos įžeidimu“, Pamukui buvo iškelta byla. Teismas buvo sustabdytas tik po Europos Sąjungos, kurios nare Turkija ypač siekia tapti, pasisakymo dėl šio proceso. Byla buvo nutraukta likus savaitei iki oficialaus šios pozicijos pareiškimo. Pirmasis turkų intelektualas, priminęs savo šaliai atsakomybę už armėnų genocidą, pastaruoju metu gyvena Niujorke.
Kas tapo neįmanoma po Pamuko?
Pamukas padėjo Europai suprasti, kad Turkijos – o galbūt net ir visų Rytų – „europietiškumas“ stipriai perdėtas ir abejotinas.
MIŠELIS HOUELBEKAS (Michel Houellebecq, g. 1958 m. Rejunjono saloje, (priklausančioje Prancūzijai)
Išsilavinimas – inžinierius ekologas.
„Reklama ir toliau tobulina įtakos priemones žmonėms, kuriems nėra kur važiuoti todėl, kad jie niekur nesijaučia namie; ir toliau kuria naujas ryšių priemones būtybėms, kurios jau neturi ko pasakyti vienos kitoms; supaprastina kontaktus tarp individų, kurie jau nenori bendrauti su bet kuo, kad ir kas tai būtų.“
Svarbiausi kūriniai:
„Elementariosios dalelės“ (1998), „Lansarotė“ (2000), „Platforma“ (2001), „Salos galimybė“ (2005).
IMPAC literatūrinė premija – 2002 m.
Europiečiai daug uždirba ir palyginti visai nedaug dirba. Jie kuria prisitaikymo taisykles besikeičiančiame pasaulyje ir vienodus naujos, vieningosios Europos, įstatymus, jie gali keliauti po visą planetą ir naudotis visais technikos ir kultūros pasiekimais. Ir jie labiau negu kada anksčiau jaučiasi nelaimingi.
Prozaikas, poetas, o nesenai tapęs ir kompozitoriumi, Houelebekas tapo vienišųjų ir apsirūpinusių Vakarų miestų gyventojų kartos balsu parašęs knygas, persunktas pesimizmo. Jo romanai, kuriuos jungia skepsis ir liūdesys, neretai tampa moralizuojančiais ir visada – tulžingais šiuolaikinio gyvenimo priešais. Autorius tapo pirmu populiariu rašytoju nedviprasmiškai išreiškusiu nepasitenkinimą masinio vartojimo visuomene ir totaline standartizacija. Rašytojas apnuogino visas vienišo vakariečio fobijas, į vieną sutelkęs seksimą, panieką nacionalinėms mažumoms, islamofobiją (musulmoniškosios organizacijos buvo padavusios autorių į teismą, bet prisiekusieji pripažino rašytojo žodį „įstatymų laisvės realizacija kritikuoti religines doktrinas“), technofobiją, terorizmo baimę, priklausomybę nuo masinės informacijos priemonių ir nepasitenkinimą reklama.
Pagal Houelebeką, šiandienis pasaulis – tai nuobodi, melancholiška, persisotinusi žmonių civilizacija. Žmonių, kurie nebežino, ko imtis ir kuriems labai trūksta meilės – pastarasis poreikis realizuojamas įsitraukiant į sekso turizmą. Tokį žmogų galima laikyti mizantropu, nors iš tiesų jis romantikas, skausmingai svajojantis apie geresnį pasaulį ir gyvenantis civilizacijoje, kuriai, rodos, geresnės ateities nė nenusimato.
Kas tapo neįmanoma po Houelebeko?
Perskaitęs Houelebeko knygas neišvengiamai įsisąmonini, kad socialinės harmonijos pasaulyje materialinė gerovė jokiu būdu nesuteikia individualios laimės.
DŽOANA ROULING (Joan Rowling. 1965 D. Britanijoje)
Išsilavinimas – vertėja
„Niekada nesirengiau nieko mokyti. Tai, ką esu parašiusi, yra daugiau mano jausmų ir požiūrių išraiška negu tiksliai apmąstytas sprendimas: „taigi, ir ką aš papasakosiu šiandien?“ Pakartosiu, niekada apie tai labai negalvojau, bet manau, kad toks pasakojimo būdas yra žymiai įdomesnis vaikams.“
Svarbiausi kūriniai
Romanai apie HARĮ POTERĮ.
Visi romanai apie Harį Poterį ne kartą skelbti metų knygomis įvairiausiose šalyse.
Mes buvome siaubingai išsigandę, kad mūsų vaikai nustojo skaityti. Apkaltinome – ir visiškai teisėtai – televiziją ir kompiuterius dėl to, kad naujoji karta bus orientuota į eilinį eilinių kultūrų produktų vartojimą. Ir pasirodė knygos apie Harį Poterį, kurias neatsitraukdami perskaitė mūsų vaikai, o vėliau ir mes patys. Tai buvo stebuklinga pasaka, kurioje kalbama apie gėrio ir blogio kovą, būtinybę rinktis tarp jų ir asmeniškai prisiimti atsakomybę. Beje, siužetą knygai autorė sugalvojo važiuodama keturias valandas vėlavusiu traukiniu iš Mančesterio į Londoną. Pati istorija parašyta vienoje Edinburgo kavinių, kur bedarbė vertėja, neseniai palikusi vyrą, gyveno iš socialinės pašalpos. Knyga pavadinimu „Haris Poteris ir filosofinis akmuo“ pasirodė 1998 metų birželį 3 000 egzempliorių tiražu. Šiandien už pirmo šios pasakos leidimo egzempliorių aukcionuose siūloma 25 tūkst. svarų sterlingų.
Džoana Rouling tapo pirmąją pasaulyje iš visų rašytojų, uždirbusia milijardą dolerių vien iš kūrybos – didžiąją dalį savo pajamų ji skiria labdarai, kovai su skurdu ir ligomis. Autorę karts nuo karto vis kas nors apkaltina plagijavimu, pasirodo daugybė neautorizuotų istorijos „pratęsimų“ ir imitacijų – tai taip pat gali būti vertinama kaip sėkmės ir dėmesio ženklas tam, ką pavyko pasiekti britų rašytojai. Du itin pasaulyje gerai žinomi rašytojai – Stivenas Kingas ir Džonas Irvinas – netgi parašė bendrą kreipimąsi rašytojai prašydami, kad paskutiniojoje savo knygoje ji išsaugotų Hario Poterio gyvybę. Tai, matyt, taip pat daug ką pasako. D. Rouling pavyko literatūrą iš naujo padaryti bendro intereso dalyku, ir svarbiausia, jos pasakos apie Harį Poterį sugrąžino vaikų susidomėjimą skaitymu būtent tada, kai rodėsi, jog kompiuteriniai žaidimai galutinai nugalėjo knygas.
Kas tapo neįmanoma po Rouling?
Perskaičius šias knygas neįmanoma sakyti, kad paprastos tiesos, apie kurias pasakojama autorės knygose, jau paseno.
UMBERTO EKO (Umberto Eco, g. 1932 m. Aleksandrijoje, Italijoje)
Išsilavinimas – filologas
„…Labiausiai mane jaudina viena detalė. Šimtus kartų, kai kritikai ar skaitytojai rašo ar sako, kad mano herojus išsako pernelyg šiuolaikiškas mintis – kiekvienu atveju kalbama apie tiesiogines citatas iš XIV a. tekstų. O kituose puslapiuose skaitantieji atranda „kraštutinius viduramžiškus“ pasažus, kuriuos aš parašiau manydamas, jog nepriekaištingai modernizuoju. Esmė tame, kad kiekvienas turi savo supratimą apie viduramžius. Tik mums, tuometiniams vienuoliams, atverta tiesa. Bet būna, kad už ją degina ant laužo…“
Svarbiausi kūriniai
„Rožės vardas“ (1980), „Fuko švytuoklė“ (1988), „Vakarykštės dienos sala“ (1994), „Baudolinas“ (2000), „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“ (2005).
Parašęs dešimtis knygų, skirtų viduramžių estetikai, semiotikai ir teksto suvokimo problemoms, italų humanitaras Umberto Eko yra įvaldęs ir publicisto plunksną, turi populiarintojo talentų, ne visada būdingų akademiniams mokslininkams. 1980 metais jis debiutavo kaip prozaikas, išleidęs žymiausiu laikomą savo romaną „Rožės vardas“.
Eko romaną pradėjo rašyti kaip įprastą detektyvą, bet meilė viduramžiams ir citatoms pamažu perėmė pirmenybę prieš paprastą pirminę mintį. Jo pasakojama istorija pamažu virto daugiau nei detektyvu, kita vertus, ją galima skaityti ir tik sekant siužeto peripetijomis. Užpildęs „Rožės vardą“ aiškiomis ir paslėptomis citatomis, skvarbiu intelektualiniu žaidimu ir parodijų įvaizdžiais, Eko sukėlė neįprastą susidomėjimą viduramžiais ir sukūrė visiškai naują „semiotinio trilerio“ žanrą. Jis masiniam skaitytojui suvokiama kalba paaiškino, jog postmodernizmas – tai ironiškas, o ne padlaižūniškas santykis su bet kokiu tekstu, kad ir pačiu autoritetingiausiu ir tvirtas žinojimas, jog bet kuris naujas žodis jau galėjo būti pasakytas ir dėl to gali būti išreikštas citata.
Ironiškasis Eko aiškiai pasakė, kad istorija niekada nesibaigia, ir dar daugiau – ji plėtojasi esant bet kokiems įstatymams. Mūsų pasaulis sudėtingas ir daugiasluoksnis, šiuolaikiškume yra praeities, o viduramžiai yra daug arčiau nei gali atrodyti. Šitas istorijos nepertraukiamumas pasirodė būtinas europiečiams, žengusiems į naują epochą po Šaltojo karo. Todėl šiandien kaip niekad aktualus Eko perspėjimas: neverta aklai tikėti progresu – dažnai mums atrodo, kad judame pirmyn, o iš tiesų tesame ant naujųjų viduramžių slenksčio.
Kas tapo neįmanoma po Eko?
Po Eko parašytų knygų, neįmanoma kalbėti apie istorijos pabaigą ir besąlygišką istorinį progresą.
KARLOSAS KASTANEDA (Carlos Castaneda g. 1925 Peru arba 1931 Brazilijoje, miręs 1998)
Išilavinimas – antropologas
„Kad suardytumėte įsitikinimą, jog pasaulis yra būtent toks, kokio jus mokė, turite išmokti naujo pasaulio aprašymo ir tuo pačiu išlaikyti sena ir nauja kartu. Tada jūs pamatysite, kad nė vienas aprašymas nėra galutinis.“
Svarbiausi kūriniai:
„Don Chuano mokymas“ (1968), „Kita tikrovė“ (1971), „Kelionė į Ikstleną“ (1972), „Sakmės apie jėgą“ (1974), „Antrasis energijos žiedas“ (1977), „Erelio dovana“ (1981), „Vidinė ugnis“ (1984), „Aktyvioji begalybės pusė“ (1995), „Laiko ratas“ (1998).
Tikroji šio žmogaus gimimo vieta ir laikas nėra žinomi, mažai kas žino, kur jis palaidotas, jo fotografijos – retenybė, jis beveik nedalijo interviu, dar daugiau, mes net nežinom, kokie buvo tikrieji jo vardas ir pavardė. Toks paslaptingumas Karlosui Kastanedai buvo visiškai logiškas: jis mokė, kad reikia atsisakyti pernelyg rimto savęs suvokimo ir atsisakė savo asmeninės istorijos. Sunku apibrėžti, kas jis buvo: pats Kastaneda save laikė antropologu, o antropologai ir etnografai jį laikė rašytoju, milijonai gerbėjų – guru, atvėrusiu kelią į autentišką ir tikrąjį pažinimą.
Visiškai tiksliai žinoma tik kad 1960 metų pradžioje K. Kastaneda, Kalifornijos universiteto studentas parašė disertaciją iš etnobotanikos apie augalus, kuriuos ritualinėse praktikose naudojo meksikiečių indėnai. Keliaudamas į Meksiką Kastaneda sutiko šamaną iš jaki genties – Chuaną Matisą. Bendravimo su Donu Chuanu patirtis, kurią Kastaneda užrašė, tapo medžiaga disertacijai ir knygoms, kurias akademiniuose sluoksniuose atsisakoma laikyti etnografinėmis. Beje, vienas žurnalas 1973 metais parašė, kad „Kastanedos susitikimas su Donu Chuanu 1960 – aisiais dešimtims milijonų jo gerbėjų yra žymiai svarbesnis literatūrinis įvykis, nei Dantės susitikimas su Beatriče“. Egzotiška, o taip pat ir gana paprasta mistika, senųjų Amerikos gyventojų pasaulis, racionalumo atsisakymas intensyvios vidinės analizės naudai su neįkyria narkotinių praktikų propaganda Kastanedos knygas pavertė naująja biblija milijonams skaitytojų, pasirengusių priimti iracionalią realybę. Pribloškiantis Kastanedos knygų efektas slypėjo tame, kad jis ne tik aprašė „kario kelią“, bet ir paaiškino keliavimo tikrojo pažinimo link technologijas: kada tam reikalinga meditacija, kada fiziniai pratimai, kada kaktuso Lophophora Williamsii vartojimas.
Pagal K. Kastanedą ir Doną Chuaną, pasaulis – nesuvokiamas ir negali būti aprašomas žmonių kalba, o žinantis žmogus – tas, kuris pasirengęs egzistuoti nemąstydamas. Reikia gyventi poelgiais, o ne mintimis apie juos ir pripažinti daugybės realybių egzistavimą.
Kas tapo neįmanoma po Kastanedos?
Po Kastanedos tapo neįmanoma kalbėti vien tik apie racionalų pasaulio pažinimą.
