kryždirbiam

niekada nepamiršiu tavo pasakojimo apie kryždirbius-
Jie savom rankom kaldami geležį
pagimdė tuos kurių nebijojo nei arklas, nei laukai
kuriems paukščiai lenkėsi per patį derlių
ir visada koks vienas paukštis įsilindęs į ilgas jų marškinių rankoves
budino jų dar nederlingą dirvą
dar nepasiruošusią sėjai-

ir niekas negimdavo
tik pro suskeldėjusią odą
lėtai krisdavo kamuoliniai debesys
kaip tada
kai pakelėse vaikėzai
pamatę nuklydusią nuogą avį
jonažolėm dangstė į kelnes atplaukusį burbulą
kuris smogdavo jiems į galvas išsigimimų diržą
smogdavo taip
kad tėvai kryždirbiai
ir motinos
kurie dar ką tik nušienautose žolėse
uostydami jau nudžiūvusius čiobrelius
kosminėm meditacijom dangstydami
pasąmonės išsišokimus
sužiurdavo--

dabar visi jie
pakelių kryžiai
senolių rašysena išspaudytais prisiminimais
jau ketvirta diena lyja--
žemėse piešdami
negimusių vaikų veidus.