Šokimai

Toks pilkas mūsų namelis, langinėlių
žydrumas baikštus kaip kiškelis:
taip nedrąsiai namelis gyvenimą šoka.

Tik brakšt apvadėlis langelio,
tik purpt žydrumėlis nelyg čiaudalėlis:
štai kaip mirtis mūsų namelį šoka.

Ar šoki mane, mylimoji?
Šukuoju tave, mylimasai, ir
tik širdis mano šokteli, kai matau,

kaip vanago skrendantį kardą ar
kryžių mūsų dangus šokdina. Ir
dar kartą šokteli, kai girdžiu,

kaip juoduojantis daržas jau
braška per braškių ruduojančią
siūlę.

Šoksiu tave, mylimoji, ir jau
niekur nebeisim šį vakarą.