man atrodo po visų tų" fucing and shoping "-teatrų,- tokių eilių daug kas vis labiau ir labiau pasiilgsta,- neišgelbės jos Lietuvos, bet ir fucking negelbsti.... gal aš klystu?-
tuomet teiškuolina ir šį:-
"mylimoji ,aš tau dovanoju
šerkšno meilę žiemos mėnesienoj
ir melodijoj skambančią Vieną
ir liepsnojančią naktį sapne..."
čia aš tau per klaidą daviau vienetą. bet dabar pagalvojau dar ir pakomentuot, kad jau pamačiau pas webmasterį tavo žinutę. tą balą daviau už pirmą posmą, nes toliau skaičiau jau skubėdamas, nes tai buvo šiandien mano skaitytas gal koks 10 eilius ta pačia tema tokiu niauriai graudžiu tonu. iš esmės jį (eilėraštį) prilyginčiau eiliniam vienam iš tūkstančių rašykinių eilių "tais pačiais žodžiais apie tą patį" stiliuje. gal nesakysiu, kad tokių žodžių - vakaras, žvaigždė, pievos, kaltė, atgaila, dievas - surinkimas į vieną posmą jau automatiškai parodo autoriaus fantazijos stoką arba tai, kad ji dar tiesiog neišlavinta. ne, šito dabar nesakysiu, tik paminėsiu, kad fantazijos stoka nereiškia nuoširdumo trūkumo :) dar apie eilių: toks elementarus rimavimas - pievų-dievo, pirštais-miršta - nesukeltų raukulio, jeigu pats posmas būtų pakylėtas į išradingesnę ar intelektualesnę aukštumą - ar bent turėtų originalesnę mintį, pvz., kaip trečio posmo mirmos dvi eil. tai tiek, Littera, prie progos dar gali pagalvoti, kam reikalingas vienas iš daugybės eilių, kuris visiškai neatsipindi tavo individualybės, neturi to, kas būdinga tik tau. bet čia prie progos :)