Reikia valandą galvoti apie ką čia, o čia juk ne paveikslas ant sienos, katras pats prašosi į akis, nesusipratęs numes ant lentynos ir tiek- tegu dulka.
nakviša absoliučiai neturi kališkumo ir akiplėšiškumo. imho. minkštas augalas.
o kodėl ji, užsnūdusi, turi palikti pelynų gaižulį?:] o ne užsnūdusi - nepalikti? o nepaprašyta? o gal pelynai patys gali gaižūs pabūti, be gervių liepimo ir nakvišos leidimo?
įdomu, kaip iki 'rudens nakvišos' išgyveno šalpusnis - ankstyvo pavasario gėlė.
(trečias 'savaitinis' meisntryminis. tema, tiesa, kitokia, bet 'jausenos...':])
oho, koks paukštiškai žmogiškas, -alsuojanti tuštuma tarp sutemų ir aušros, jau ne pirmas kartas, Irna, kai tu žadi išskristi :), bet tai aš džiaugiuos, kad pažadai lieka pažadais :)
Taip, taip, taip. Irniškas. :)
Sparnuočiai ir žiedai - tavo stichija, lygiai kaip ir vanduo.
Labai švelnus, trapus, bet ne pernelyg. Išlaikyta harmonija.
5,- nėra prie ko prikibti, absoliučiai.