į mane žiūri perlų žvejys

nepanaši esi į perluotę
nesislepi – išnyri
akimirksniu
kaip nešienautos viksvos
šnara žodžiai
ir siūruoja
kaip karčios žolelės
net vėjai prityla
kai klaidžioju jūromis
matau pievos miražą

vasaros kaitroje
sapnuos išsapnuotą

gal tik vos tave myliu
žinai – šypsaisi
tūkstančiais
purslotų žiočių
vakardienos perlamutro
tavo akyse
geltonose kaip lydekų
audros išskalauta
mėnulio šviesa
akmenėja