Asmeninės naikintojos laiškas

Uždegu kibirkštėlę kažkur giliai tavyje. Greitai viskas baigsis.
***
  Pats pirmasis kartas, kai tave atakavau, buvo paskutinis kartas, kai tu ramiai užmigai, pasiruošęs sapnuoti. Tu artėjai prie mano pilies. Už tavo nugaros atsirado siena, atitvėrusi tave nuo kelio atgal. Ir tada pasirodžiau aš: su paprastu samurajų kardu ant nugaros ir arbaletu rankoje. Buvau įgavusi savo sapnų pavidalą, tačiau tu mane pažinai. Iš tikrųjų tai tik palengvino tolesnį mūsų bendravimą – geriau iškart žinoti, su kuo turi reikalų. Priklaupiau ir paleidau į tave apgaules naikinančią strėlę. Pataikė. Geras ginklas. Bet daugiau nebesinaudosiu - per daug paprasta. O naikinimas paprastas būti negali. Daviau tau savo kardą ir puoliau tik su durklu rankose. Tu nesugebėjai apsiginti. Deja... Iš tavęs tikėjausi daugiau. Net pagalvojau, kad netyčia apsirikau ir pasirinkau ne tą.
  Tąkart tavęs per daug nekankinau – palikau kitiems kartams. Tiesiog pakabinau už kojų kitoje sienos pusėje, šiek tiek įpjoviau virvę ir palikau tave kabėti virš spyglių ruožo. Girdėjau, kaip rėkei kažką panašaus į  „padėk“ ar „gelbėk“. Virvė lėtai pradėjo irti. Tada suvokei, kad reikia nejudėti, bet buvo per vėlu – virvė nutrūko ir pradėjai kristi. Tuo metu mano tobula sistema įtraukė spyglius ir tu nukritai ant minkštos žemės.
  -Bėk, mielasai, -pasakiau. -Bėk, kol gali...
  Tą naktį tavęs nebemačiau.
***
  Kai ryte susitikom, supratau, jog prisimeni. Tavo akyse atsiradusi baimė paskatino mane veikti.
  Tą naktį ruošiau naujus ginklus ir įrenginius. Ruošiausi sutikti tave. Tačiau tu nepasirodei. Kaip ir kitą, ir dar kitą naktį. Bet aš laukiau. Žinojau, kad grįši. Patikrinti, ar tai iš tikrųjų buvo.
  Veltui laiko neleidau. Pagaminau skydą, kuriuo galėtum gintis. Ir kardą, kurio pati nenaudočiau. Jie buvo skirti tau, mielasai. Juos padėjau vietoje, iš kurios patogiausia stebėti mano pilį.
  Netrukus mano arsenalą papildė keli kirvukai, veikiantys bumerango principu. Aišku, šalia jų atsirado ir modernus budelio kirvis, nauji kardai, pora kuokų, keli lankai ir pusantro šimto strėlių... –viskas, apie ką gali svajoti tikras templierius. O tada mane sudomino branduolių sintezė ir jų vidinė energija.
  O tada... Taip, tada pasirodei tu, besislepiantis už skydo ir velkantis kardą. Ėjai per lauką, kuriame neseniai mažais kiekiais sproginėjo namų gamybos nitroglicerinas su truputėliu trotilo. Atrodei toks vienišas, toks... apgailėtinas? ne, greičiau išblėsęs. Matei, kaip lėtai artėju, kaip išsitraukiu kardą ir smogiu. Tada pradėjome kautis. Iš pradžių lėtai, po to vis greičiu. Tu kovojai už teisę sapnuoti. Žinojai, jog tik nužudęs mane tapsi laisvas. Tik nepagalvojai, kad aš jau valdau tavo sapnus ir juose tau nėra laimėjimo. Tik ilgi kančių metai...
  Tąkart tavęs nenužudžiau. Tik užrakinau savo požemiuose ir leidau pabusti. Nes pradėjęs sapnuoti visada atsirandi ten, kur pabudai.
  Kai tą dieną tave sutikau, pagalvojau, kodėl viskas taip prasidėjo. Tikriausiai dėl to, kad mes abu buvome per daug protingi, kad netektų varžytis, ir per daug užsispyrę, kad nenusileistume. Tu pasirinkai dieninį naikinimą: patyčias, šmeižtą, bjaurius juokelius, kartais-smurtą. Ir tau beveik pavyko. Bet aš laiku pasirinkau tai, be ko gyvent neįmanoma – miegą. Suradau ir įvaldžiau visus įmanomus sapnų valdymo būdus, pastačiau savo pilį ir nutiesiau keliuką iki tavo sapnų vietos, laukdama, kol apsilankysi.
  Visas kitas naktis susitikdavome mano požemiuose ir aš išbandydavau naujus ginklus, siekdama savo svajonės – lėtosios bombos, turėjusios tapti kulminacija šiame eksperimente. Dienomis pradėjai manęs vengti, pagarbiai žiūrėtiį dviem metais jaunesnę pauglę. Taip, pagarba ir yra tam tikra baimės rūšis. Tau ją gana greit įskiepijau, mielasai...
***
  Pagaliau atėjo ilgai laukta akimirka – sukūriau lėtąją bombą. Kol tu nemiegojai, įdėjau savo kūrinį į tavo sapnų pavidalą.  O kai užmigai, pasitikau tave su šypsena. Sveikas, mielasai...
  Iš tikrųjų nemaniau, jog ją sukursiu. Lėtoji bomba. Tokia, kaip pridera. Taip pat nemaniau, jog taip prie tavęs prisirišiu. Tie pora metų prabėgo taip greit. Dar prisimenu pirmąjį mūsų susitikimą čia, mano valdose... Ir kas galėjo pagalvoti, kad šis katės – pelės žaidimas peraugs į šį tą daugiau, nei tik malonumą ir kerštą. Tikriausiai jausmą, atsirandantį tarp kankintojos ir aukos, taip pat galima pavadinti meile.
  Pasiilgsiu tavęs, mielasai...
  Ate ate, mielasai...
  Ir uždegiau kibirkštį. Mačiau, kaip hipofizėje patalpinta bomba lėtai spogo ir nuo karščio pradėjo lydytis aplinkiniai neuronai. Galų gale kiaušas neatlaikė energijos pliūpsnio ir sprogo, išsitaškydamas ant požemio sienų.
  Ate ate, mielasai... pasiilgsiu tavęs...
***
  Ar sapnuose miręs žmogus miršta ir tikrovėje? Ne, tikriausiai ne. Bent iš dalies. Jis dar vaikščioja šia žeme, tiesa, nebesapnuoja ir su pagarba žiūri į mane vis prisimindamas, kas atsitiko, ir galvodamas, ar tai tiesa.



                        Sapnai yra tiesa, bet žmogaus išminties
                                            nepakanka jiems suprasti
                                                    Vang Chung