Durys

DURYS


Leila žingsniavo gatve, apmąstydama dienos įvykius. Tiesą sakant, jos galvelėje nelabai tilpo kokia nors rimtesnė mintis, išskyrus paskalas ir mokyklines intrigas, bet ir to jai užteko rimtam protiniam darbui. Nes būtent paskalos labiausiai ir domino Leilą. Jos dieną mokykloje užpildė naujausių gandų skleidimas ir pikantiškų naujienų šniukštinėjimas, o jei kartais nepasitaikydavo kokių vertų dėmesio naujienų, ji jas tiesiog sukurdavo. Tad ir dabar ji įtemptai kūrė naujausią istoriją apie klasiokę ir gerokai už ją jaunesnį vaikiną, kurios užtiko besibarančius tamsiam kamputy. Kad žinia skambėtų įtikinamai, teko apgalvoti visas detales, prikurti daugybę smulkmenų, ir tai reikalavo viso jos dėmesio, todėl ji ne iškart suprato, kas nutraukė jos mintis.
O tai tebuvo paprastas lipdukas ant durų „Pašaliniams įeiti draudžiama“. Tokių lipdukų pasitaikydavo beveik kiekvienoje įstaigoje ir Leila niekuomet nebuvo atkreipusi į juos dėmesio, o šis, tiesiog šviečiantis baltai tamsių durų fone kažkodėl patraukė jos žvilgsnį. Leilai staiga baisiai parūpo, ką gi žmonės slepia už tokių durų. Greičiausiai ten  nebūna nieko įdomaus, tik kokie nors šluotų sandėliukai ar prekių saugyklos, nutriušusios nykios vietos, kurias būtent dėl to ir slepia nuo pašalinių akių, bet kaip būtų smagu tiksliai tą žinoti! Staiga Leila visai pamiršo ją taip dominusią istoriją ir pradėjo galvoti apie uždraustas duris. Kuo ilgiau ji galvojo, tuo labiau pasiryžo dirstelėti, kas gi už jų.
Tokių minčių lydima, Leila parėjo namo ir ėmėsi įprastinės veiklos – valgymo, pamokų ruošimo ir daugybės kitų smulkių darbeliu, kuriais užsiima vyresnieji moksleiviai. Bet mintys apie visokias duris tol sukosi jos galvoj, kol ji nusprendė, kad nieko blogo nenutiks, jei ji pabandys tas duris atidaryti. Tai ją nuramino ir ji ramiai susiruošė miegoti. Tą naktį ji nieko nesapnavo, miegojo ramiai ir pabudo žvaliai nusiteikusi.
O ryte viskas buvo truputį kitaip nei visad. Eidama į mokyklą Leila pastebėjo dar trejas duris su lipdukais ir suprato, kad turi naują mėgstamiausią užsiėmimą. Juk tai daug įdomiau nei skleisti paskalas! Tokių durų vien jos mieste yra begalės, todėl ji niekad nepritruks veiklos, o be to – kas jei iš tiesų ras kažką įdomaus, kokią nors didelę didelę paslaptį...
Nuo to ir prasidėjo Leilos odisėja. Ji atidarė daugybę durų ir daugeliu atveju viskas buvo daug lengviau, nei ji iš pradžių įsivaizdavo. Kadangi jai nerūpėjo brautis į vidų ar užsibūti tose patalpose, tai ir jokių nemalonumų dėl to nenutiko, jei nekreipsim dėmesio į tai, kad daugybę kartų buvo išvadinta žiople, žliba ir panašais epitetais. O dažniausiai užtekdavo nutaisyti nustebusią miną, atsiprašyti, kad ne ten pataikė ir visi pamiršdavo, kad ji ten, dar nespėjus uždaryti durų. Lengviausia, be abejo, būdavo tada, kai aplink visai nepasitaikydavo žmonių, o sunkiausia – kai duris rasdavo užrakintas. Tada tekdavo ilgai trintis aplinkui, kol kas nors galų gale pro jas įeidavo ar išeidavo ir tada spėti pamatyti bent truputį. To trupučio buvo visai gana, nes, bet kokiu atveju, viskas, ką Leila pamatydavo, tebuvo pagalbinės patalpos, kartais koridoriai, bet niekad nieko tokio, ką tikrai vertėtų slėpti. Bet Leila dėl to nesijaudino – ji pradėjo jaustis lyg kolekcionierė, renkanti uždraustas duris, ir didžiavosi savo menkomis žiniomis apie įvairių įstaigų neparadinę pusę. Net mokyklinės paskalos pradėjo mažiau ją dominti, kuo daug kas labai džiaugėsi.
Laikui bėgant neliko netoliese esančių durų, pro kurias Leila nebūtu dirstelėjusi, todėl ji specialiai važiuodavo į kitus rajonus ieškoti tokių durų. Ji jau svajojo kaip atostogų metu aplankys ir kitus miestus, o gal net su tėvais nuvyks į užsienį ir galbūt pagaliau pamatys kokia tikrai paslaptingą patalpą, kokią slaptą labotatoriją, kaip filmuose apie šnipus, kol kartą aptiko ypač retai varstomas duris. Jos, be abejo, buvo užrakintos, ir kad ir kaip ilgai Leila vaikštinėjo netoliese, niekas pro jas niekad nėjo. Bjauriausia, kad ji jau pradėjo kelti įtarimą įstaigos, kurioje buvo durys, personalui, todėl skubiai reikėjo kažko imtis, bet niekaip nesisekė sugalvoti, ko. Galiausiai Leila nusprendė pabandyti paskutinį kartą, o tada tas duris pamiršti. Bent jau kuriam laikui.
Taigi Leila nuvyko prie durų pakutinį kartą, kurį laiką paslampinėjo aplink, pasidairė, bet viskas buvo kaip anksčiau – niekas nėjo pro tas duris. Pradėjo darytis nuobodu, todėl Leila nusprendė dar kartą patikrinti, ar durys tikrai užrakintos, ir važiuoti namo. Apsidairiusi, ar niekas jos nemato, ji suspaudė rankeną ir begaliniam Leilos džiaugsmui, durys pradėjo vertis. Atlapojusi jas, Leila pažvelgė į vidų ir... nepamatė nieko. Už durų nieko nebuvo – jokių šluotų, jokio koridoriaus, jokios patalpos, netgi baltos erdvės ar begalinės juodos tamsos ten nebuvo. Tiesiog nieko.
Leila neprisiminė, kaip po to parsigavo namo. Po to nuotykio ji daug ką pamiršdavo, dažnai būdavo išsiblaškiusi ir kalbėdamasi nutildavo vidury sakinio. Ir jos akys pasikeitė – iš smalsių žvitrių akučių tapo kažkokios tuščios. O paklausta apie ką galvoja, ji visad atsakydavo – „apie nieką... “