kalėdų dūdmaišis

ak, berniuk, plyšo tavo dūdmaišis –
nedrąsiai virpa jo skardenimas blizgučių mugėje,
ir snaigių šokis įsisuko į fetrinio palto skvernus –
būtum idealus modelis nespalvotai nuotraukai..

žinau, nepralinksmins tavęs plastiko klounai,
nei retas monetų skimbčiojimas skardinėje,
nei fejerverkų fontanai elektroninės tinklainėse,
pakeltose į dangų, įledėjusiose žemėje..

ką sapnuosi, susigūžęs po sapno antklode,
turto, kurį spausi šaltose saujose viduržiemio vidurnaktį,
niekad neatims pažeme urzgiantis skersvėjis,
kas akimirką besitaikstantis sugriebti tavo kojas..

jei žinotum – ana, ant kalno, sindbadai, pūkuotukai ir grinčai
kūreną laužą – kalėdinę dovana tau – laužą,
kuriame pleška iliuzijų teatro dekoracijos,
ir ryte graudensimės mes – įvaldę laimės aktorystę..

grok, berniuk, grok ir kitą vakarą,
tarp apsnigtų automobilių, prie perkėlos į rytdieną –
nei karuselių girgždesys, nei girliandų neonas
neišpranašaus Kalėdų.. – vien tu ir tavo suplyšęs dūdmaišis..