Infekcija

1. Iliuzijos

double speed pirmyn... Juostelė trūkinėja. Action! Kariai ir didvyriai, paaugliškos fobijos.

        Atsargiai! Pavojus! Saugokis! Visomis pasaulio kalbomis.
Infekcija... Geltonas rytas, geltona žemė. Bangų mūša. Užkuriu laužą ant smėlėto Kuršo smilkinio. Ilgai ilgai būsiu čia, deginsiu juodas, įmirkusias valtis, kol plėnys padengs pakrantę. Jos jau kyla į dangų ir limpa prie saulės. Aš pažinau mėlynų akių mėnesį, jauną, danguj tik pirmą dieną. Jis juokėsi, nubrozdintais delnais klijavo smėlį prie sultingo disko[1].
        Ne – dar anksčiau. Mėlynu smėliu prajojo broliai. O gal nė neprajojo – gal nebuvo dar nei žirgų, o dangų ir žemę jungė tos pačios deivės esybė. Pasaulio centras – medis – jievaras – moteris, dalinantys pasaulį į sferas.
        Buvo vasara. Ta vasara, kuri užgimė šiurkščiarankės Neringos burnoj, kai po ilgos darbo dienos ji numėtė milžinų kirvius nuo debesų ir, surinkus pernokusius paukščius, meldė deivę juos išgimdyti iš tamsos chaoso. “Ant vėlių suolelio pritrūko vietos – deive, pagimdyk paukščius baltais, nes jie turi sielas ir nori dainuoti. ”

        Balto paukščio daina:

              - Paukštis paukščiui
        Saugantis ženklas
        Į aukštį
        Šaunanti aukų strėlė

        (Tik paukščiai
        Į dangų šauna
                Tam, kad nusimuštų
                Sparnus į deivės delną)

                Aš atiduodu sielą
                Aš atiduodu sielą

        (iš paukščio lizdo išneša žynį)

        Vandens paukščiai pabudo vidurnaktį – suplasnojo, suplakė vandenį į putą. Užvirė jūra, suliepsnojo medžiai. Į dangų šovė išbaidytos baimės.
        Kyla vėjas? Nuo šaltų purslų sudrėkę plaukai limpa prie skruostų. Iš kur tas nerimas? Akiploty horizontas ima skeldėti, ir nors bandau apsimesti, nepastebėti, bet kažkas verčia skubėti, nekreipti dėmesio į aštrius akmenis po basomis pėdomis, nes artėja jausmas, kad viskas – apgaulė. Gena grėsmė: “Kur mano gentis? ”

        - Bėgdama nuo svetimųjų, pasėk tris giles – užaugs ąžuolynas. Ten, kur sustosi, bus vienintelė laukymė. Žalios srovės apklostys tave, kol ištirpsi ir pražysi paparčiu Rasų naktį.
        - Jei bėgsi Mėnulės šviesoje, paprašyk jos prieglobsčio. Ant paukštės sparnų nuskrisi ir amžiams liksi tik smėlio sauja ant Mėnulės veido.
        - Kai bėgsi jau daugelį amžių ir nebeturėsi jokios vilties ir nieko šioje žemėje – vien begalinį nuovargį, prašykis senųjų deivių pagalbos. Bet tik tada, jei galėsi sumokėti visą kainą iš karto.
        - Jei turėsi drąsos?
        - Jei turėsi nevilties.

        Regėtojos žodžiai per sirenų kauksmą, mirksinčias lemputes. Vien sienos, nuklijuotos biologinio pavojaus ženklais.

        Iš pradžių buvo vanduo ir rūkas, bet pradžios nebuvo. Ir aš nežinau, ar ateis pabaiga. Nes beliko tik maro mergelės, tik balti jų žirgai. Kur aš – kur tu – žemėje mūsų karstai. Aš išaugsiu paparčiu, tu – viksvų kupstu. Užliejo su galva pilku pramoniniu plastiku, kad nesusibraižytume, kad nesusidaužytume, kad įdėtų į spalvotas dėželes, ir būtume panašūs į žmones.


2. Regėtoja

                Keljavēns kur tou ř es
                Kŏ s mūsōn tŏ i? [2]

        Uosti ir uosti šviežią garuojančią žemę, kai esi regėtoja. Ąžuolai kabinasi ir trupina miestą šaknimis, šakomis, pavargusiais paskutinės pamainos darbininkų pirštais. Medinės širdys plaka vienu ritmu gamyklų viduriuose.
        - Bėk, tamsiaake laume, į plaukiantį žalių lapų pavėsį Vilniuj vidurdienį. Nes į Šventaragio slėnį vėl renkasi vilkolakiai. Skubėk – regėjimas blėsta.
        Ir vėl lieka tik baltas popierius, dar kvepiantis lietaus permerkta žeme, upės slėniu, žvėrimi ir šalta baime. Regėjimą užgriūva katedra. Moteris vyro veidu linguoja tuo vienatiniu visų idiotų ritmu. Akys blausiasi. Skamba varpai. Plokščias ąžuolų pėdas skubiai slepia nacionalinė armija.
        - Nebespėsit. Kernavėj sprogsta sodai. Vaisgamtas liečia sausas obelis – jos lapoja ir žydi. Jam praėjus – meta lapus ir vėl skleidžiasi, ir skęsta numestuose žiedlapiuose. Trakus užplūdo žaltvykslės, ir naktį ten šviesiau nei dieną. Žmonės pasakoja matę grįžtant aitvarus – ugnies sparnais šie skridę virš kaimų, gailiai šaukdami ir vaitodami. O anądien arimuose rado laumvaikį.
        Vilniaus regėtoja nurimsta, jos poilsis – trumpas naktinis poilsis Sovijaus prieglobstyje. Tyla ir tamsa, priminimas, ką regėti. “Gintarinė gintarinė gintarinė... ”, - šnabžda. “Amuletas ant balto lino, ant drobės, ant laidotuvių marškos kvepia ilgesiu senajam pasauliui, svo... ”, - jau beveik negirdimai.

        Minia nesiskirsto.
        - O juk ji teisi! Beje, mano vardas – Perkūnas. Aš noriu pasakyti... Juk keisti dalykai su laiku darosi. Kur stovėjo dangoraižis – troba dūminė, buvo laivai – dabar tik antys po upę irstosi. Gali suabejoti, ar tik ne sapnas. Bet ne – va viela surūdijusi, andai – gelžbetonis pelėmis yra.
        - Pykuolio gadynė ateina – ne kitaip... – pritaria. – Atokiuose vienkiemiuose sakosi jau matę maro mergeles ant baltų žirgų prajojančias, o ir žiburiniai pastaruoju metu pašėlo: palangėm ūkauja, pakeles apšviečia.
        - Bijot? – šaiposi vienas. – Aitvaras... Žiūrėkit, mano aitvaras – svetimas aitvaras – keistą gebenę apsikabinęs, gyvatvorėje įsipainiojęs, snaudžia. Svetimon žemėn mane atsekęs!

        Tyliai skamba aitvaro dainelė:

              - Juodą - raudoną
                Bruknę per petį
                Varpè (din-dan)
                Ženklą pametęs

                Ant švyturėlio
                Su akmenėliu
                Po liežuviu
                Kvaituliu

                Kelią suradęs
                Gyvatvorėj snaudžiau

        O jis vis tęsia, šaukia, spjaudydamas seiles, iškėlęs gelsvus savo delnus:
        - Ne, jūs nieko nežinote! Nematėte, kaip laumės jau ir dieną saulėkaitoj velėja žlugtą – suplukusios, ant basomis kojomis nušiūruoto tiltelio. Jos kelia baltą rūką, gijomis įsipinantį į ajerus, gąsdinantį antis. Rūkai suaudžia tą baltą maršką, po kuria slepiasi iš tamsiosios žemės išnyrantys padarai: išblėsusios žaltvykslės, nykštukiniai samanėliai, girių monai, nuo gailių apgirtę trejos devynerios, maumai ir baubai.
        - Vien pelkės... Gilios, pilkos ir žalsvos, šaltos pelkės. Štai kas ateina.


3. Maras

        Maras ateina iš pelkių, kai prieš pat pavasarį į miestą atšliaužia žalios rūko gijos. Jis neatneša baimės, negena patamsėjusios minios iš miesto. Maras tirština ir tirština kraują, kol šis sustoja gyslose ir uždaro į kūno vienutę.
        Miegas, sniegas, balta svaigulio erdvė. Žodžiai klimpstantys. Lytėjimu terandu kelią iš kiekvieno seniokiško sapno. “Saulele, tik nesumerk akių”, - girdžiu. Jau temsta. Šerkšnu pasidengia delnai, lūpos. Šerkšnas ant dantenų, girgžda šiaurinėm dykrom. Ištuštėję tos erdvės. Jėgų nėra, tik tykantis sapnas.
        Šaltis išgremžia ertmes galvoje – stalagmitai, stalaktitai. Nebuvo manęs, nebuvo! Tik tyloje pakibusios baltos dulkės. Tik vyniojasi akiploty fraktalas, auga fraktalinė tyla, šakojasi snaigėmis į visus matmenis. Ekspresu po vandeniu.

        O tada – tyli išmintis, besikaupianti, lašanti už apykaklės, kliokianti nuo stogų. Išmintis mėtoma per petį sėkmei, į fontanus – atminčiai, į upes – grįžimui. Ji pasirodo, nešina storomis knygomis, medicininiais foliantais, receptų rinkiniais.
        - Schema aiški: kvadratinės dėžutės po penkis centus į kvadratinį centimetrą. Iš tos veidrodinio stiklo pusės, iš besibaigiančios vasaros per aukštą žolę. Ketureilis, kuriame sutilptų deguonis taip, kad jo neliktų aštuoniolikoje kvartalų.
        O aš jaučiu, kaip su kiekvienu žodžiu labiau kvepia šaltu sniegu ir pilku vandeniu po oda. Drungnos balos dugne įšalę pušies šešėliai ir aštuoniolika sustojusių laikrodžių, laikraščių, laikmečių, lojančių Laikų-Belkų-Strelkų, Gagarinų, prasminių asociacijų, diskursų... Akmuo, kuris apsigyveno galvoje, liepsnoja. Aureolė iš karšto oro vyniojasi danguje. Ri-ti-nė-ja-si, infekcija plinta.
        Švinta. Septintą valandą galva įkais iki baltumo ir išsilydis. Taip, juk kartais dar maras vidurvasarį sprogsta vienišu savižudžiu teroristu – ir akyse sustingsta asmeninė Hirosima. Akyse dvidešimt keturiais kadrais per sekundę sprogsta mano pasaulis, ir dvidešimt penktuoju ateina keisti vaizdai iš sąmonės dugno, iš pasąmonės, iš gentinės atminties.

        Vasaros liūtis atidaro žaliąjį keleivių svirną. Ant nulyto slenksčio lieka vėlių pėdsakai, kai jos vorele traukia prie lino drobe užtiesto suolelio. Liūtis plaka gluosnius.


4. Profilaktika

                ... Kažkas, vardu niekas... [3]
                Sklai-aidosi vardų burtai
                Kūrinijos paslaptys su įvardijimu
                Su pinamomis Svaistikio juostomis
                Suregsiu tavo siūlus, susegsiu smeigtuku su įvija
                Ar matai, kaip keičiasi tavo praeitis?
                Tu jau nebeturi genties

        - Laimos tau lemtą likimą nubraukiau it voratinklį. Balti balti vilkai mano deivės rogėse įkinkyti. Jie neša žinią apie sueigą. Kvieskit žynius. Juosta dar nesudraskyta, dar plaka. Kvieskit žynius!
        Alkanas vilkas-vilktakis-vilkolakis liepsnojančiais nasrais. Bėga per atžalyną. Susipynusios šakos piktai šnypščia, irdamos, karščiu tvoskiančio padaro plėšomos. Aitvaras slepiasi ąžuolo pavėsy, ir nuo jo pradeda rūkti samanos, raitosi lapai. Paskutiniai žodžiai pranašyste:
        - Dešimtą rytą pabus žirgai. Prunkš, spardysis. Debesys dar slinks pažeme, skanaudami kirtimus, glausdamiesi prie saldžios žolės. Bet žirgai pabus – kratys ilgas galvas, muistysis, kol nuluš šermukšnio vytelės, kuriomis jų sielos buvo prismeigtos laužų naktigonėj per Rasų šventę.
        Ir aš skubu. Reikia pasiekti kažką... Dar prieš sprogimą?

        Saulakrantė[4]. Gintaro lašu užantspauduotas dangus, jievaro tiltas, žadantis derlių, gyvybę, ryte grįžtančią saulę. Bet dar tamsu, ievaro sėkla dar neišbrinkus, nesprogo, dar giliai žemės įsčiose.
        Saulakrantė po tylos bangomis, apvožta po gintarine valtimi. Klimpsta akys į išlydytą gintarą, komercinį “amber” sielų lopymui. Kopiraitas ant kaktos. Ir nebesustabdysiu: bangų muša rytą vėsioje, akmenuotoje pakrantėje baigiasi svetima kalba. Popieriniai laiveliai – tik tokia mano žinia tarp jūržolių ir šukių. Aš nenoriu pas baimes! Nenoriu – tai aš susisprogdinsiu toje aikštėje. Supraskit.

        Akyse stop kadru miškas. Mano baimė ant kelmelio susirangius snaudžia. Atsitiktinis šešėlis ją pažadins. Šviesa išterlioja delnus, kai bandau iškrapštyti ją iš rainelės, iš Hirosimos sprogimo. Nespėju pastebėti, kas nutinka vaikų voroje. Sprogimas tiksliai įsiklijuoja į vyzdį, ir žvilgsnis nukrypsta tarp kadrų.
        Nuobodžiauju laukdama mirties, bet aplinkui tik sūkuriuoja tuštuma, naktis neateina. Kol nepabeldžia į duris. Kažkas sako:
        - Pasveiks. Nors kartą pasveiks.

        Stoties pilkuma susigūžia grindinio mozaikose, ažūriniuose skliautuose, ir tik tuštuma ją išduoda. Aš čia. Vis tiek žinau, kas sūkuriuoja už lango. Kartais tuštumą galima pastebėti. Atsikėlus anksti ryte. Ji apakina, ir galva pradeda svaigti – tai ženklas. Sąmonė slepiasi savo kiaute, užleisdama vietą neprišauktiems žyniams. Bet gijos palaidos, ir saulė pakyla. Kad net šviesiausią vidurdienį tuštuma neatsitrauktų. Sąmonė užpildo erdvę daiktais, ištrauktais iš sapnų ar nuojautų. O už jų tyko nebūtis.
        Neatsimerksiu, neišsiduosiu. Studijuoju Veros Z. biografiją.


5. Likvidacija

        - Nori, paseksiu pasaką? – glostau sukruvintą kailį.
        - Kai dienos buvo ilgos, kelias duobėtas, voratinkliais nuaustas, karalius grįžo namo. Po šimto metų namo karalius grįžo su lazda. Medžių vainikais užsitraukė jo karalystė, - suspaudžiu žaizdos kraštus. Jokių tvarsčių, jokių medikamentų. Nors ar verta išgyventi, kad pamatytum, kaip viskas baigsis?
        - Grįžo namo, prigulė ir sapnuoja: ilgas kelias, voratinkliai, lenkiantys treileriai. Nėra telefono, kaip gi jis paskambins, kaip pasakys, kad jam užtenka to sapno, kad nori pabusti?
        Alkanas vilkas, sukruvintu kailiu. Kraujo putos prie šnervių. Nežinau, ar jis girdi. Manoji kruvina viltis.
        - Kol karalius miegojo, dvariškiai paruošė karališką dovaną. Karstą. Kodėl? Nes juk kas jam beliks pabudus? Jis pabus, kad mirtų.
        Alkanas vilkas, sukruvintu kailiu. Kraujo putos prie šnervių. Ar mes abu išgelbėti? Pinta protėvių juosta galima puošti ir baltą drobulę. Mano gentie...

        Su gailesčiu gūžteli baltai apsirėdęs:
        - Išneškit.

        Kažkur skamba:

              - Ugniai atiduokit
                Baltas rankas
        Aaaa!
        (Ašaruvės tave atminti)
                Kad saldžiai miegotų
        Aaaa!
        (Aukos tave palydėti)
                Kad atvertų
                Devintus vartus
        (Neminėk bloguoju)
                Baltai apklostykit
                Vedlį

        Sprogimas nuramina bijančius užsikrėsti. Iškabinamas dar vienas pavojaus ženklas, slepiantis kūlgrindą į genties buveinę. Bet čia jau laukia vedlys – baltas, kruvinu kailiu.


6. Epilogas

                Dek, žeme!
                Aš nejaučiu tavęs...
                Žymė, kurią nešioju,
                nustojo spindėti danguje.
                Žeme, dek. [5]

        Baimė miške susivyniojusi ant kelmelio laukia. Laužas vakaro prieblandoj, kibirkštys, kylančios į pilkus debesis tamsiai mėlyname danguje. Tinklai ir sūrus kvapas, ir smėlis.
        Aš esu tik naratyvas, ta akimirka, kai sapnas virsta tikrove. Aš kartojuosi ir kartoju save. Esu nekeičiama ir keičiuosi su kiekviena agonijos akimirka, kai renkatės apgaulę.


-------------------------------------------------------------------------------
Autorės pastabos
-------------------------------------------------------------------------------
[1] Mitologiniai, tautosakiniai elementai nepretenduoja į autentiškumą. Ta fantastinė erdvė yra tik stilizuota pagal lietuvių tautosaką. Tačiau pati yra perkurta, vienodai traktuojant ir istorinius šaltinius, ir tautosaką, ir ginčytinus Dundulienės, Gimbutienės darbus, ir neabejotinai fantastinius Vyčino raštus.
[2] Eirimē. Kuršjŏ i.
[3] Tikrai nepamenu, kieno žodžiai. Gal Wejdo?
[4] Irgi pavogta iš kažko.
[5] Wejdas.
-------------------------------------------------------------------------------
Tekstas yra skirtas šiems nepopuliarumams paminėti:
* Fantastikai
* Liaudiškiems motyvams ir folklorui
* Patriotiškam patosui
* Dienoraštinei (poetinei) prozai
* Didesnės apimties tekstams