Kontaktai
Viena mano sena pažįstama visada sakydavo, kad istorija prasideda nuo pasakotojo, todėl įsivaizduokime tuščiame, šviesiai dažytame kambaryje be jokių baldų, išskyrus stiklinį kortų stalelį su pelenine ir keliomis kėdėmis, gyvenant tris vyrus (išplaukusi į jūros paviršių ketvirtoji sesuo, viena undinėlių, išvydo dangų lyg didelį stiklinį varpą, užvožtą jai ant galvos* (jei šis varpas turėtų kubo formą, jame ir patalpintume tris čia gyvenančius vyrus, trumpais rudens vakarais susirenkančius prie stalelio ir mėginančius užbaigti paveikslą; sulaikę kvapą, jie nuščiūdavo, kai mergaitė, besisupanti sode už lango, trumpam stabtelėdavo (ir paukščiai nutildavo, ir net laikrodis nustodavo tiksėti))). Jie niekada nebuvo pakliuvę už kambario sienų; tąkart trečiasis vyras buvo naktį sapnavęs istorijos apie nuogą karalių (kurią vakar pats pasakojo) tęsinį: sapnavo didžiulį veidrodį, vis didėjantį ir ryškėjantį, kol suprato esąs nuogas vyras, stovintis prieš veidrodį; šokiruotas, staiga pasisukęs į ministrus ir valdininkus (Jokie karaliaus drabužiai lig šiol nebuvo taip patikę visiems, jokiais jo drabužiais niekados taip visi nesigrožėjo*), jis sušuko: kur yra ta vieta, kurioje kelis mėnesius, iki pat vidurnakčio, rūmuose naktimis bildėdavo tuščios staklės, o žirklės čekšėdamos karpė orą, ir kur pasidėjo nupasakoti įspūdingi raštai ir kerintys spalvų pavadinimai?!- Kambarys staiga pasidarė per tuščias, ir trečiasis vyras nedelsdamas pakilo ir parsivedė mergaitę iš lauko į vidų. Ji buvo jo mūza, jo fikcija ir jo drabužiai; nuo to laiko jį ėmė lankyti sėkmė. Gerdamas kavą, rūkydamas ir lošdamas, jis dažnai niūniuodavo ir karts nuo karto pasižymėdavo kažką nedideliame blonknotėlyje; greitai tapo įžymus, vertinamas kompozitorius, – bent jau taip įsivaizdavo. Siurbdamas cigaretę po cigaretės, primerkęs akis, atsilošdavo ir, prisilaikydamas ranka stalo krašto, sustingdavo ore; vos išlaikomas dviejų kėdės kojų ( - Bet jei atimsi iš manęs balsą, - tarė jaunoji karalaitė, - kas gi man tada beliks?/  - Tavo gražus veidelis, tavo lengva kaip vėjo pūstelėjimas eisena, tavo skaisčiosios akys, - atsakė ragana: - to visai gana žmogaus širdžiai sužavėti.*) galvodavo esantis nebyli, žodį smėlyje žodį nuplaunanti jūra. Paskutinioji sesuo, galvojo vyras, undinėlė.

Po ketverių metų, atėjus karui ir šaltam žiemos speigui, su draugu jį aplankėme; sėdėjo toje pačioje vietoje priešais langą; mūsų nepažino. Dar smilkstanti nuorūka, išvirtusi per perpildytos peleninės kraštą, buvo lyg priekaištas, kad ir patys savęs nebepažįstame – dar neseniai sėdėjome kambario viduryje gaubiami rūko, tarsi būtume įstrigę vidinėje kaleidoskopo pusėje. Belsdamasis į duris, supratau: nepamirštamoje praeityje čia klausiausi pasakojimo, kurio negalėčiau prisiminti – jis mums niekada nieko ir nesakė.

* H.K.Andersenas