Pasakojimas apie Kūrimą

Kūrinys skiriamas visiems autoriams, kurie skuba, rašo „ant greičio“ ar dėl kitų priežasčių neranda laiko peržvelgti to, ką atiduoda skaitytojui.

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. Žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę. Tuomet Dievas išsitraukė cigaretę, prisidegė ir burbtelėjo: „Tebūnie šviesa. “ Ir tapo šviesu. Ir tuomet Dievas pamanė: „Gerai, kad yra elektrikai... Jei man pačiam būtų reikėję išvedžioti visą instaliaciją... Nors koks skirtumas, pasaulis gali būti ir tamsus. O šviesa yra geras dalykas. “ Pasibaigė pirmoji diena.
Dievas tingėjo mąstyti, todėl nei šviesos, nei tamsos niekaip nevadino. Kam tie pavadinimai? Kai prisireiks galės ir sugalvoti. Na, o dabar jis galėjo ramiai gurkštelėti alučio. Gerai, jog yra chemikai, kurie išmąstė alkoholį, rūgimo ir kitus procesus, kurie sutveria alų. Juk Visata tiek netektų, jei nebūtų šio gėralo! Pasibaigė antra diena.
Gulėdamas ant dykos žemės Dievas nusprendė, jog tai negerai. Tie kieti materijos gumulai, spaudžia nugarą. Ir sukūrė jis žolę. Ir saulę. Ir medžius, kad šešėlis būtų. Tingėdamas daug galvoti, Dievas visą žemę apaugino ąžuolais. Dideliais, kad geras šešėlis būtų. Pasibaigė trečia diena.
Slampinėdamas po šimtamečius, prieš dieną sukurtus ąžuolynus Dievas nusprendė, jog reikia pramogų. Pavyzdžiui, pažvejoti ar pamedžioti. Sukūrė Dievas lašišas, menkes, vištas, varnas, galvijus, voveres ir dar daug kitokio šlamšto. Pasiėmė meškerę ir pagalvojo: „O gal pirmiausiai reikėjo sukurti jūras ir upes? “ Ir sukūrė Dievas upes ir jūras, ežerus ir tvenkinius.  Atsisėdo ant artimiausios upės kranto ir užmetė meškerę. Per pusvalandį sužvejojęs penkiolika jaučių, tris mamutus, tris stručius, dvi vištas ir vieną silkę, Dievas įsitikino, kad tikrai reikėjo pirmiau kurti vandens telkinius. Bet koks dabar skirtumas? Žūklę galima laikyti labai sėkminga. Pasibaigė ketvirta diena.
Iš neturėjimo ką veikti Dievas nusprendė sukurti žmogų. Pagamino jis kaulus. Gera pradžia – pusė darbo. Ir nuėjo Dievas vėl pažvejoti. Grįžęs nusprendė – jei jau pusę darbo padariau, belieka sunkiausia dalis – įpūsti gyvybę. Po penkiolikos valandų dirbtinio kvėpavimo skeletas pagaliau įgavo gyvybės. Ir pavadino Dievas jį Adomu. Šis atsikėlė, skeptiškai save nužvelgė. Keliais ženklais parodė, kad nori skeletės. Dievas išlupo vieną Adomo šonkaulį. Išlupęs pagalvojo, jog reikėjo prieš tai skeletą kietai užmigdyti. Bet koks skirtumas – juk skeletas neturi nervų. Pasibaigė penkta diena.
Šeštą dieną Dievas prisiminė, jog turėjo sukurti skeletę. Deja, užmiršo kur padėjo kaulą. Todėl prisėlinęs Adomui iš nugaros vožė per galvą meškere. Skeletas vos nesubyrėjo, tačiau šiaip ne taip išsilaikęs vienoje krūvoje neteko sąmonės. Dievas ramiai išrovė dar vieną šonkaulį ir sutvėrė skeletę. Palikęs Adomą ir Ievą gulėti miške pats nuėjo žvejoti.
Septintos dienos Dievas neprisimena. Šeštosios vakare jį surado Adomas ir kuoka vožė per galvą.
Aštuntąją dieną Dievas pasigrožėjo savo nuostabiu kūriniu. Na ir kas, kad pusė gyvulių išdvėsė, nes nerado tinkamo maisto. Na ir kas, kad nuo trečiosios dienos pievose besimėtančios žuvys siaubingai dvokė. Na ir kas, kad jūrose ir ežeruose plūduriuoja paskendę gyvūnai. Na ir kas, kad Adomas su Ieva niekada nesidaugins, nes skeletams tai daryti yra techniškai sunku. Juk svarbiau, kad pasaulis sukurtas. Kad ne tuščia vieta. Galų gale, juk Dievas niekada ir nenorėjo čia gyventi. Jis turi geresnius dangaus rūmus. O žemės gyventojams turės sueiti... Na ir kas kad viskas buvo sukurta per septynias dienas?
Dievas giliai į plaučius įkvėpė oro ir vos neapsivėmė nuo pūvančios mėsos smarvės. Spjovęs ant pasaulio Dievas grįžo į savo dangaus rūmus ir daugiau niekada nebesirodė žemėje.