Šiurpas

Laisvalaikio skaitalas
(Siaubo apysakos įžanga)

    Įtaisė. Pats tiksliausias žodis, apibūdinantis mano darbo paieškų atomazgą.
    Kai gimė Silvestra, supratau, kad ji aukštyn kojom apvers visą mano gyvenimą.
    Grįžau į senąją darbo vietą – detalių sandėlio vedėjos, tačiau viršininkas pareikalavo, kad priimčiau sandėlį fiktyviai – pasirašydama inventorizacijos aktus. Ėmiau prieštarauti – ne, patikrinimas turi būti detalus. Bet ar tu, žmogau, pasipriešinsi valdininkui?! Žybt tiesiai šviesiai – rašyk prašymą savo noru. Reikėjo kovoti, grasinti, ieškoti teisybės. Et, charakteris. Visa išraudus įpuoliau kabinetan:
    - Išeinu savo noru, - išpyškinau vienu atokvėpiu.
    Jis šlykščiai išsiviepė:
    - Buvai gera darbuotoja, nupirksim dovanėlę, išlydėsim, kaip pridera..
    - Eikit po velnių! – nežinau, kaip ir liežuvis apsivertė pasakyti.
    Trenkiau durimis. Pasielgiau neapgalvotai, turėjau teisę septynerius metus auginti vaiką nedirbdama ir gauti pusės metų algos dydžio pašalpą. Apgavo. Vėliau buvo apmaudu – gera darbuotoja ir še tau, boba, ir devintinės...
    Ėmiau ieškoti kito darbo ir dar... kur palikti Silvestrą tuo metu, kai dirbsiu? Iš pradžių anyta buvo pažadėjusi pagloboti, bet po to konflikto su viršininku (ji manė, kad aš neteisi) – atsisakė. Kad nors vyras uždirbtų pakankamai . Minimali alga. Šuniui ant uodegos. Ir tada sutikau ją – savo pusseserę. Nebuvau jos mačiusi net dešimt metų ir jeigu ji nebūtų mane pašaukusi, praeičiau kaip pro svetimą.
    - Aura!
    - Glorija?! Labas. Seniai matyta. Neatpažinčiau.
    - Taip pasenau? - šypsojosi ryškiai išdažytomis lūpomis.
    - Ne, bet...
    Nuėjome į kavinukę. Išliejau savo bėdas – vis tiek vėl susitiksim gal po dešimt metų.
    - Ateik dirbti į apsaugą. Aš pakalbėsiu. Gamykla ta pati. Užtat dirbsi kas ketvirtą parą.    Nors... Ar galėsi žmonių krepšius kraustyti? Ne kiekvienas geba.
    Pasirodo, ji – gamyklos direktoriaus Alfonso Katkaus dešinioji ranka. Nieko sau. Per metus tokie pasikeitimai administracijoje.
    - Paskambinsiu, - pasijutau nejaukiai, kai ji,  atstūmus mano duodamus padavėjai pinigus, sumokėjo.
    Įtaisė. Sužinojau, kad pakliūti į gamyklos apsaugą sudėtinga. Pasižadėjau niekam neminėti jos vardo darbe ir neišduoti giminystės ryšio – čia apsauga, viskas turi būti nepriekaištingai sterilu. Cha.
    Po to perkandau tą „ sterilumo“ mechanizmą.
    Vakare, kai dukrytė jau miegojo, rinkausi rūbus. Ryt pirma diena naujam darbe. Turiu atrodyti solidžiai, kad aplinkiniams padaryčiau rimto, pareigingo žmogaus įspūdį. Vyras vis įkišdavo galvą pro duris, pažvelgdavo į mano pastangas, bet nieko nesakė. Pagaliau įėjo į kambarį ir burbtelėjo:
    - Ar tu viena tarp vyrų  pamainoje?
    Nuščiuvau, nes tokia mintis net nebuvo šovusi į galvą. Viena?
    - Kad nežinau, - jo akyse pamačiau kažką  man nepatinkančio, todėl pridūriau, - o koks skirtumas?
    - Yra, - atsakė lakoniškai, - baik čia staipytis.
    - Kad nesistaipau. Ar gerai taip bus, - apsisukau.
    - Gerai, -užvėrė duris.
    Ar aš ten išties būsiu viena tarp vyrų? Turbūt ne. Matysim. Pasilenkiau prie Silvestros lovos ir pabučiavau kaktytę. Ar žadintuvą užsukti? O kam – ateis gi ryt anyta  -pakels.
    Gamykloje prie įėjimo pamačiau pusseserę Gloriją, Ji  parodė man ranka į vyriškį, stovintį prie lango. Priėjau:
    - Laba diena. Atėjau darbintis į apsaugą.
    - Jūs? – jis kilstelėjo antakius. - Eime, įvesiu į teritoriją. 
    Po atliktų procedūrų, gavusi laikiną leidimą, įžengiau į apsaugos darbuotojų kabinetą, kur vyko kasdienė rytinė „  penkminutė“. Staiga pasijutau, kaip parduodamas arklys, nes į mane įsmigo dešimt porų vyriškų žvilgsnių. Nuo kojų iki galvos. Nuo galvos iki kojų. Man rodės, puikiai atsilaikiau prieš žvilgsnių artileriją, net šyptelėjau.
    - Aurelija Palaipienė. Malonu susipažinti.
    Staiga kūnu  nuslinko dar nepatirtas jausmas. Atgrasus. Prie durų išdygo Jo siluetas:
    - Naujokė? Ar dirbus apsaugoje?
    Rusvos, nedidelės akis  greitai perskrodė rentgenu. Dabar žinau – šiurpo akys nedidelės ir rausvos,.  veriančios ir sukaustančios.
    Saulius Jonavičius. Visų apsaugininkų nekenčiamas, sargybos viršininko padlaižys. Mano košmarų ir baimės objektas. Jis. Įtikinęs mane žmogaus bejėgyste ir fatališko likimo neišvengiamumu. Jis- nubraukęs mano praeitį ir pavertęs besislapstančiu, išgąsdintu žvėriuku. Jis. Naujo mano gyvenimo pradžia, lūžis, grėsmė, tiesiog  šiurpas.