Katytė Margarita. Paslaptis

Sauliaus ir mano namuose neseniai padaugėjo gyventojų. Iš pradžių čia atsirado katė Margarita: labai paslaptingas, smalsus ir grakštus padarėlis, atkeliavęs tarsi iš niekur ir lyg netyčia apsigyvenęs mūsų namo palėpėje. Kadangi ji išvaikė iš ten visas peles, buvo tvarkinga ir nekėlė jokių rūpesčių, Saulius – mano šeimininkas - mielai apgyvendino ją drauge su manimi. Tiesa, aš pats ją ir atradau.

      Praeito pavasario šilčiausio mėnesio šilčiausią šeštadienį sėdėjau ant tvoros, kramčiau šiaudą ir stebėjau kaimynystėje gyvenantį katiną Liucijų. Jis kaip tik maivėsi prieš vietines paneles, demonstruodamas savo baltą, ilgą, pūstą, storą uodegą ir tūpčiodamas. Šios spoksojo į jį žado netekusios ir  jam plojo. Kai šeimininkas pakvietė Liucijų vakarienės ir spektaklis buvo baigtas, Liucijus pabučiavo merginų letenėles, savo uodega nuskynė kiekvienai po rožę ir prancūziškai atsisveikino. Man tai atrodo juokinga, tačiau, kai gražuolė katytė Izabelė pribėgo prie mano tvoros ir pasakė, kad jeigu mano uodega būtų bent perpus tokio ilgio kaip Liucijaus, tuomet gal ir galėčiau susirasti merginą, o dabar man belieka pavydžiai laižytis ūsus, rymoti ant tvoros ir graužti šiaudus kaip kokiai pelei. Paskui ji pridūrė, kad esu pernelyg juodas ir pernelyg trumpo plauko, tad jai net nederėtų su manimi kalbėtis. Paprastai esu romus ir garbingas katinas, ir sveiko proto man netrūksta, tačiau tą kartą Izabelė mano širdį gerokai apdraskė...

      Nušokau nuo tvoros ir girdžiu, kaip kažkas virš manęs angeliškai prakalbo: „Pririšk uodegos galą prie tvoros kuoliuko ir tuomet šok kiek pajėgsi į priekį. Pamatysi, uodega kaipmat ištįs. “

      Aš taip ir padariau. Pririšau uodegą ir jau kaip šokau! Tik... pokšt... ir nutrūko mano uodega. O paslaptingasis balsas pratrūko juoktis. Taip kvatojo, kad net kūnišką pavidalą įgavo ir nukrito prie mano kojų nuo palėpės palangės. Aš išsigandau, žiūriu į savo nutrūkusią uodegą, į iš nežinia kur išdygusią besikvatojančią katytę, ir jaučiu, kaip ašaros ūsais šliaužia ir ant priekinių letenėlių kapsi. Nutilo tasai balsas, surimtėjo ir sako: „Nesijaudink. Užkask savo uodegą kur nors giliai žemėjė, kad niekas nerastų, o aš tau tuoj naują parūpinsiu ir prisiūsiu. Niekas net nesupras, kad uodega ne tokia, kaip anksčiau. “ Padariau kaip lieptas ir grįžau prie tvoros. Tenai katytė jau siūlą į adatą taiko. Atsistojau šalia ir laukiu. Neilgai trukus, naujoji uodega jau kabojo savo vietoje. Perėjau per kiemą orus ir pasitempęs, kaip tikras džentelmenas, žvilgt į seną veidrodžio šukę, ogi man pienė vietoj uodegos prisiųta linguoja paskui vėją. Atsisukau pasižiūrėti į savo siuvėją, o ji, pilvą apikabinusi, juokiasi ir raičiojasi po žolę. Supykau ir nuėjau ieškoti savo senosios uodegos. Kapstau patvorius, niekur nerandu. „Atrodo, pats nuo savęs ją paslėpęs būsiu... “ – sakau sau ir vėl kūkčiot pradėjau. Staiga pamačiau Izabelę vaikščiojant aplinkui. Nuraudau, o ši jau visai prisiartino. Sustojo prie manęs, apsilaižė ir sušuko: „Merginos, pažiūrėkit, koks vyras! “ Tuojau pat subėgo visas tuzinas katyčių į mane akis paganyti. Pasitempiau, raitausi prieš jas, o jos murkia: „Aukščiausia mada! Aukščiausia mada! “, ir prašo, kad duočiau savo uodegą nors nagų galiukais pačiupinėti.

      Vėliau, visai vakare, sugrįžau namo pavargęs nuo tokio dėmesio ir užlipau į palėpę pailsėti. Labai nustebau išgirdęs kažką tyliai verkiant. Prisėlinau prie mažučio, drebančio kūnelio, o ten – toji išdykusi katytė, kaip vėliau paaiškėjo – vardu Margarita. Paklausiau, kas nutiko, o ji man papasakojo, neva kadais ji buvusi garsi balerina, o šis namas priklausė jos tėvui, turtingam pasaulinio garso režisieriui. Tačiau ji buvo labai išdykusi ir mėgo visiems pokštus krėsti. Kartą, bešokdama, vietoj spalvotų dūmų scenoje ji paleido garuoti vidurius laisvinančius vaistus, o pati užsidėjo kaukę, kad nenukentėtų. Visi žiūrovai pasipiktino ir daugiau nesilankė jos tėvo rengiamuose baletuose, tad jis, ne juokais supykęs, užbūrė ją. Nuo tada ji gyvenusi porcelianiniame puodelyje, esančiame šioje palėpėje, šimtą metų. Aš, žinoma, nepatikėjau, bet nepaisant to, pasiūliau jai savo draugystę.

        Taigi, kaip jau minėjau, Sauliaus, mano ir Margaritos namuose neseniai padaugėjo gyventojų. Dabar mes šešiese. Štai, kaip tik šią akimirką aplink mane laksto trys maži kačiukai – mūsų su Margarita vaikai. Jie kiek keistoki: mūsų dukrelė Rozė gimė su balerinos sijonėliu, sūnus Čiobrelis gimė porcelianiniame arbatos puodelyje, o kitas sūnus, pats vyriausias, vardu Pienė, paveldėjo iš manęs uodegą.