Gyvenimo gija

Kartą gyveno karalienė. Buvo ji jauna ir labai graži: plaukai kaip aukso gijos, lūpos it prisirpusios vyšnios, o skruostai lyg rožių žiedai. Sėdėjo karalienė didingam soste ir tvirta ranka valdė savo karalystę. Su aplinkinėm šalim gražiai sugyveno, o savojoje taip pat žmonių mylima buvo. Atradusi laisvą valandėlę, ji keliaudavo po šalį kartu su žaviuoju princu, savo vyru, kurį labai mylėjo. Susitikdavo ji su paprastais žmonėmis ir džiaugdavosi karalienės širdis, išvydus dėkingus jų veidus. Mat į karalystės sostą atsisėdusi, ji pavaldinius nuo skurdo išvadavo, statė miestus ir pilis, įrengė sodus ir parkus. O jos didžiausia svajonė buvo pastatyti bokštą, tokį aukštą, kad savo viršūne debesis pasiektų ir bylotų visiems apie šalies turtus ir galybę.
Drąsi ir ryžtinga buvo karalienė, tik jai ramybės nedavė mintis, kad jos jaunystės žiedas kažkada nuvys ir neišvengiamai ateis Mirtis. Todėl valdovę visad lydėjo gausi karių palyda, o kilus karui, ji pasilikdavo savo pilyje ir, belaukdama žinių iš mūšio lauko, su dvariškiais kauliukais žaisdavo.
Vieną šaltą žiemos vakarą įsakė karalienė tarnui atnešti saldaus vyno. Tuojau pat tarnas karalienės prašymą įvykdė. Palietė karalienės lūpos taurės kraštą, bet tą akimirką vos juntamas salstelėjęs kvapas prasimušė pro vyno aromatą. Sukaustė baimė karalienę ir pro pilies langą išpylė ji vyną. Pasisuko karalienė ir aiktelėjo, mat šalimais iš nežinia kur atsirado ištįsusi žmogysta, apsisiautusi mantija juodesne už pačią juodžiausią naktį, o veidą paslėpusi gobtuvo šešėliuose. Dviejose rankose ji laikė įtempusi ploną sidabro siūlą, o trečiojoje – žirkles tokio didumo lyg du kalavijai būtų varžtu sutvirtinti.
-  Šiąnakt tu turi mirti, - ramiai pasakė Giltinė.  – Vyną užnuodijo tau priešiški didikai. Tu turėjai jį išgerti, o aš – perkirpti tavo gyvenimo giją. Tačiau nepaprastai stiprus noras gyventi privertė tave sudvejoiti ir negerti. Jaučiuosi apgauta. Ir ką gi man su tavimi daryti?
Lediniai siaubo gniaužtai suspaudė karalienės širdį, tačiau mintis, kad ji, nors ir pati to nežinodama, apgavo pačią Mirtį, suteikė jai drąsos ir ji tarė:
- Tad leisk man gyventi. Jei man pavyko apgauti pačią Giltinę, leisk man gyventi amžinai ir garbingai pripažink savo pralaimėjimą.
- Tebūnie taip, kaip tu nori, - pasakė Mirtis, atrodo visai neįžeista karalienės įžulumo. –Tačiau atmink, - aš niekada neapralaimiu.
Taip tarusi, Mirtis it dūmas išsklendė pro langą į nakties tamsą.
Užplūdo džiaugsmas karalienę šitaip Mirtį apgavus, o tuo tarpu kaimyninės karalystės sostą baisus septyngalvis slibinas užgrobė. Įsiplieskė sykį nesantaika tarp slibino bei karalienės. Subūrė ji gausią kariauną ir pati ant žirgo sėdo apsitaisiusi plieno šarvais. Pasiekė karalienės armija slibino tvirtovę ir su jo gausia kariauna susirėmė. Vienas po kito kariai krito abiejų priešinikų gretose, tik karalienė kiekvieną kardo kirtį atremdavo, o strėlės, atrodo, ją aplenkdavo.
Pats slibinas panoro akiplėšą pamokyti. Didžiulis it kalnas jis išskleidė plačiai sparnus saulę užstodamas. Septynios galvos rangėsi it gyvatės ir visos liepsnom spjaudė, tačiau gražioji karalienė prisidengdavo masyviu skydu ir liepsnos jai nebaisios buvo. Pabūgo pabaisa beprotiškos gražuolės drąsos ir trauktis panoro, tačiau ji vieną po kitos slibino galvas kapojo. Žinodama, kad Mirties bijoti neverta, drąsiai metėsi į priekį karalienė ir paskutiniąją galvą nukirto.
Tą vakarą namop pergalingai žygiavo karalienė ir jos kariauna, o nuo slibino priespaudos išlaisvinti žmonės jai širdingai dėkojo. Greit po visą karalystę bei po svečias šalis pasklido gandas apie karalienę, slibinų galvų kapotoja vadinamą, ir apie nepaprastą jos drąsą.
Karalienės širdis iš džiaugsmo spurdėjo, kad nelaimėlius žmones nuo pabaisos išvadavo. Valdė savo šalį, toliau miestus ir pilis statė, tik niekaip nepradėdavo didžiojo bokšto statybų. Nebuvo jai kur skubėti, mat laiko ji turėjo visą amžinybę. Tuo tarpu žmonės stebėjosi neblėstančiu karalienės grožiu, o, jei kas paklausdavo, kur slypi jos jaunystės paslaptis, karalienė nusijuokdavo ir atsakydavo, kad gyvenimas – tai lošimas kauliukais, o ji išlošusi partiją su Mirtimi.
Gražiai su vyru karalienė sugyveno, po sunkios dienos ar varginančių karų jo tvirtam glėby gležna pasijusti galėdavo. Tačiau bėgo metai ir  nenumaldoma laiko upė princo veidą išvagojo. Jo tvirto stoto laikas nuožmus nepagailėjo, nes jis bet kokį tvirtą mūrą ilgainiui dulkėm paverčia. Tik karalienės vienos jis savo negailestinga ranka nepalytėjo.
Sykį sunkiai pasiligojo valdovės vyras ir teko jam į lovą atgulti. Rymojo karalienė šalia mylimojo dieną naktį ir plyšo jai iš skausmo širdis jį tokį nusilpusį bematant. Vieną vakarą nugalėjo karalienę nuovargis ir užsnūdo ji šalia princo lovos, tačiau vidurnaktį pažadino ją šalto vėjo gūsis. Pro atvirą langą vertėsi sniego šuorai, o virš princo lovos grėsmingai palinkusi stovėjo Mirtis. Žinojo karalienė šią akimirką ateisiant, tačiau visvien ją neviltis ir baimė sukaustė, Mirties rankoje didžiąsias žirkles išvydus. Nieko netarusi Giltinė žirklėmis it kalavijais perkirpo plonytį sidabro siūlą ir mylimo vyro krūtinė nusileidusi daugiau nebepakilo. Iš sustingusio kūno išsklendė princo vėlė ir paskutinį sykį pažvelgė į karalienę. Sukaustė ją stingdantis siaubas, mat princo žvilgsnis ne liūdesiu ar baime, o ramybe spindėjo. Mirtis jam ištiesė ranką, jis ją tvirtai suspaudė, ir abu kartu išsklendė į nakties tamsą, palikdami karalienę vieną raudoti.
Kamuojama begalinio sielvarto užsidarė karalienė savo menėse, o laikas nesustodamas lėkė: dienos virto akimirkomis, metai  ir dešimtmečiai prabėgdavo it viena popietė, žmonių gyvenimo žiedai prasiskleisdavo ir greit nuvysdavo karalienės akyse, tik jos žiedas vienišas ir amžinas žydėti nenustojo. Karalienės širdis apsitraukė ledu, o jos lūpos juoką pamiršo.  Vis dažniau nesutarimus su kaimyninėm šalim kalaviju ir ugnimi spręsdavo. Viena karalystė po kitos krito jai po kojomis ir karalienė imperatore pasiskelbė. Miestų ir sodų imperatorė jau seniai nebestatė, su žmonėm ji taip pat nesusitikdavo, o pavaldiniams didelių mokesčių naštą užkrovė, mat karai daug pinigų prarydavo. Žmonės nuskurdo, jų širdyse neviltis subujojo, o ir galingosios imperatorės jie bijojo.
Vieną speiguotą žiemos popietę nusprendė imperatorė slapčia į miestą išeiti ir pasiklausyti, ar iš tikro žmonės ją blogu žodžiu mini. Savo puošnų apdarą nutrintu apsiaustu pakeitė, o plaukus ir veidą po gobtuvu paslepė. Ėjo ji miesto gatvėmis, išvargusius ir išalkusius miestelėnus stebėjo, vogčiomis pro namų langus dirsčiojo. Atrodo, visur žiema tvyrojo: tiek lauke, tiek žmonių namuose, tiek pačios imperatorės širdyje.
Bevaikštant, pasiekė imperatorę tyli rauda. Apsidairė ji ir pamatė praviras gretimo namo duris. Dirstelėjusi į vidų išvydo imperatorė lovoje gulintį gražų jaunuolį išblyškusiu veidu, o ant jo krūtinės užsikniaubusią smulkutę merginą. Išgirdusi kažką atėjus, ji pakėlė ašarų nuplautą savo veidą, tačiau imperatorės nepažino. Paklausė imperatorė merginos, kas gi atsitiko.
- Vakar mano mylimąjį Mirtis pasiglemžė, - pasakė mergina, - jis sunkiai dirbdavo... Maisto nedaug teturėjom...
Tuomet mergina suspaudė savo mažus kumštukus ir jos balse skambėjo jau nebe sielvarto, o  pykčio gaidelės.
- Tai tos imperatorės kaltė. Ji nuskurdino šalį - žmonės badauja, miršta... Sakoma, kad kadaise ji buvo gera ir dosni, tačiau jau nėra žmonių, kurie tuos laikus prisimintų. Sakoma, kad turėjo ji vyrą, kurį be galo mylėjo, bet, jam mirus, jos širdis jau nebemoka jausti.
Nustebo mergina išvydusi, kad sudrebėjo nepažįstamosios pečiai ir netikėtai gražiu jos veidu ašaros riedėti pradėjo. Negalėjo nepažįstamoji akių nuo mirusio vaikino atitraukti, lėtai priėjo prie lovos, pasilenkė ir į kaktą jam pabučiavo. Tuomet, netarusi nė žodžio, pro duris išėjo. Tik vėliau nelaimėlė mergina pastebėjo ant stalo nedidelį odinį kapšelį, kurio čia naksčiau nebuvo.
Tą naktį užlipo imperatorė ant aukščiausio savo pilies bokšto, rankoje saldaus vyno taure nešina. Lediniais botago kirčiais žiemos vėjas čaižė jos veidą, o ašaros skruostus kaitino. Prieš akis regėjo ji dėkingus žmonių veidus, iš tolimos preities išnirusius. Širdį sušildė prisiminimai apie auksinės ramybės valandėles mylymojo glėby. Prisiminė imperatorė ir savo pačios juoką. Prisiminė ji sodus, kurie seniai jau suvyto, ir aukštąjį bokštą, kurio statyti taip ir nepradėjo. Pakėlė imperatorė vyno taurę sau prie lūpų, ir pasiekė jos nosį vos juntamas salstelėjęs nuodų kvapas.
Šalimais vėjo gūsy suplazdėjo mantijos juodesnės už pačią juodžiausią naktį skvernas.
- Žinojau, kad ši diena ateis, ir laukiau, - ramiai pasakė Mirtis. – Matau, nusprendei, kad tau jau laikas?
- Mano laikas atėjo jau prieš daugelį metų, - atsakė imperatorė ir jai atminty iškilo ta gūdi žiemos naktis, kai ji pirmąsyk išvydo mirtį. Tuomet baimė sukaustė valdovę, tačiau dabar, matant priešais save Giltinę, širdį netikėtai užplūdo ramybė.
- Tuomet eime, - pasakė Mirtis ir mėnesienoje suspindo plonytis sidabro siūlas, kurį Mirtis įtempė savo rankose. Imperatorė giliai įkvėpė gaivaus žiemos oro ir užsivertė stiklą. Vynas deginančia srove nuvilnijo gerkle ir imperatorė pamatė, kaip žirklių ašmenys perskrodžia naktį ir siūlas it ilgai virpinta styga nutrūksta.
Ant šaltų akmeninių grindų plaikstė vėjas auksines imperatorės garbanas, o šimtai stiklo šukelių it ašaros spindėjo mėnesienoje. Išlindo imperatorės vėlė ir paskutinį žvilgsnį metė į taip ilgai brangintą savo  kūną, o tada pasisuko į Mirtį ir jos ištiestą ranką paėmė. Pakilo jos abi į orą aukštai viršum pilies bokštų ir nuskriejo virš apsnigtų, ramiai miegančio miesto stogų. Vėjas nurimo ir atrodė, kad viskas aplinkui susitingo, palydėdami imperatorę į paskutinę jos kelionę. Dvi figūros, viena juoda, o kita blausiai švytinti, kilo vis aukščiau į žvaigždes ir imperatorei toptelėjo mintis, kad visgi Giltinė buvo teisi. Nesvarbu kokį kauliukų skaičių išridensi, Mirtis visada laimi.