Tu ateik vakare abejonėms numirštant, Mėnesienai lašnojant sidabru, sidabru, Ir atnešk aušros žiedą numovęs nuo piršto, Ant mieguisto saulėtekio rankų gerų.
Mėnesienos lašai švelniai nuteka delnu, Karoliukais sidabro ant šaltų ajerų, - Šviesoje akimis tavo veidą sugaunu, Susipynusias lūpas lyg šaltinį geriu.
O paskui per pečius miglomis apsisupę, Susiglaudę delnais lig pašvaisčių ramių, Mes pasuksim į aušrą link laimingų namų.
Valtele per smagiai vinguriuojančią upę, Prie grakštuolėm žuvėdrom išpintų krantų, Žiedais nusagstytu lieptu pareisim kartu.
Tu ateik abejonėms numirštant,
Mėnesienai lašnojant sidabru, sidabru,
Ir atnešk aušros žiedą numovęs nuo piršto,
Ant mieguisto saulėtekio
rankų gerų.
5.
Tu ateik vakare abejonėms numirštant,
Mėnesienai lašnojant sidabru, sidabru,
Ir atnešk aušros žiedą numovęs nuo piršto,
Ant mieguisto saulėtekio
rankų gerų. --------------------------------------
Įstrigo tiesiog, Sakalėle. Labai labai man dainingai ir spalvingai tu čia. Tyra ir šviesi tavo širdis. Nekalbu perdėtai, žinok. Turiu tik vieną veidelį, paprastos varnalėšos. Ačiū nuoširdžiai.