Siaurą akligatvį apgaubia levandų kvapo migla, užsupa tuščias nišas, pravertų durų angas, namų sienas, nuteptas gruoblėtu tinku. Neperregimi langų stiklai atspindi tik priešais save esančius langus. Juose negaliu įžvelgti savo silueto. Aitrus kvapas graužia akis, kutena šnerves, mintyse atkartoja lėtą užmirštos melodijos motyvą.
Dairausi aplinkui. Kažkur turi būti numintas levandos krūmas ar sudužęs stiklainis su džiovintom šakelėm. Drėgnu grindiniu iš nelygių akmenų priartėju prie ilgo namo. Saulės atokaitoj prie pat durų šildosi katinas, išgirdęs mano žingsnius tingiai atsikelia ir nusliūkina už kampo. Ant palangės garso kolonėlė plyšauja taip skardžiai, kad užgožia prisimintą melodiją. Palei sieną - ažūrinės baltos kėdės ir staliukai. Prie vieno sėdi ji. Kiek pamenu, ji visada ateina ankščiau, nei sutarta.
– Ilgai lauki, – tariu nepasisveikinus ir atsisėdusi priešais pakeliu prie lūpų puodelį su atvėsusia apkartusia kava.
– Nežinau. Vieną akimirką pagalvojau, kad neateisi, kad lipi laiptais.
– Mano name nėra laiptų, – nesuprantu, kodėl meluoju.
– Nėra laiptų į dangų? – Aplink jos akis susispiečia tūkstančiai raukšlių, išsiplėstuose vyzdžiuose ima šokinėti švieselės.
– Labai juokinga, – gaudau delnu ant languotos staltiesės judančius atšvaitus.
– Kada nors pagausi.
– Bet ne šiandien.
Mane pykina nuo amžino jos sarkazmo, nuo gėlėto chalato, nuo po kaklu kabančių šukų su apsivijusiais raudonais plaukais, nuo aitraus levandų kvapo, kuris įkaitus orui tapo sunkesnis.
Keliuosi nuo kėdės ir neatsisukdama nueinu. Akligatvyje sustingę trumpi namų šešėliai klusniai gulasi po kojom. Priėjusi paskutinį namą įsmunku į laiptinę, stačiais laiptais pasileidžiu aukštyn. Nepatogios basutės klepsi. Kojų pirštais grybšteliu aštrią, aptrupėjusią pakopos briauną. Persmelkia skausmas, pasilenkusi apžiūriu kraujuojantį nagą, aprišu nosinaite, kurią visada nešiojuosi džinsų kišenėje, kampus užkišu už basutės dirželio. Suirzusi, kad subjaurojau pirštą iš kišenės ištraukiu perlamutrines šukas, sugniaužiu kumštyje, ir į delną įsirėžia smailūs dantys.
Baikštus šnaresys, ant sienų šmėkščiojantys šešėliai išduoda, kad čia dar kažkas yra ir stebi mane iš už kampo ar per durų akelę. Įsiklausau, ar nesigirdi svetimų žingsnių. Trūkčiojantį mano kvėpavimą užgožia metalinių turėklų girgždesys. Neišlaikiusi įtampos išsitiesiu kaip spyruoklė ir vėl pasileidžiu aukštyn, vis paspausdama prie durų išrikiuotus skambučių mygtukus. Rantyti turėklų strypai, betoninės pakopos, kvadratinės erdvės, vedančios už posūkių į kitus aukštus, vis tas pats monotoniškas vaizdas, neturintis perspektyvos.
Visai palei kojas lyg pamišęs praskrieja katinas. Iš paskos, šokinėdama per kelias pakopas, leidžiasi išstypusi liesa mergiūkštė, vilkinti išaugtais drabužiais. Ji pakelia galvą, kresteli už nugaros plaukus ir atsainiai pažvelgia į mane.
– Nevisprote, painiojiesi po kojom, nežinodama ko ieškai, – ištaria spardydama turėklo skersinius.
Prisišlieju prie sienos. Ritmingai tolstančių žingsnių aidas nuramina. Apžvelgiu pilko betono sienų įtrūkimus, per sukąstus dantis iškošiu:
– Negalvok.
Už durų su didele spyna išgirstu dudenantį balsą. Prislenku ir sulaikiusi kvėpavimą klausausi.
– Aš tau papasakočiau baisią istoriją, bet tu neturi laiko, vis bėgi. Nieko nesakyk. Tylėk, nemėgstu, kai meluoji.
Aižus juokas priverčia atsitraukti nuo durų. Atsiremiu į turėklus. Išgirsti žodžiai nepaleidžia, apsiveja ir skverbiasi į mane. Suvirpa ranka. Sudrėkusios nuo lipnaus prakaito šukos iškrenta, dusliai atsitrenkia į betoną, pakimba ant aštrios pakopos briaunos. Pasilenkusi siekiu, bet sugrubę pirštai slidinėja blizgiu plastmasės paviršiumi. Sėduosi, atsiremiu į vėsią sieną. Iš priešais atsivėrusių durų pasirodo putli moteris gėlėtu chalatu.
– Pametei šukas, o esi tokia susivėlus, – švelnus jos balsas nesutampa su gremėzdišku kūnu.
Moteris minkšta ranka paliečia mano viršugalvį, nuo savo kaklo nukabina žydra virvele perrištas šukas. Aštrūs dantys susminga į plaukus, slenka žemyn. Tas pats judesys kartojasi tūkstantį kartų.
- Ir aš nieko nemyliu, – taria moteris, ir salsvas levandų kvapas nuslysta
mano veidu.
Atsargiai atsitraukiu atatupsta, pasileidžiu laiptais žemyn. Iki viršutinio aukšto buvo likę visai nedaug. Pirmame aukšte, už pravirų laiptinės durų, saulėje spindi grindinio fragmentas, išgenėtų medžių kamienai meta pilkus šešėlius. Ausų būgnelius užgula artėjančios sirenos garsas. Sucypia stabdžiai. Balta mašina sustoja tiesiai priešais duris. Du sanitarai, lenkdami vienas kitą, įsiveržia į laiptinę ir nubėga aukštyn. Iš kambarių, nedrąsiai spėliodami kieno šiandien eilė, lenda žmogystos.
Prisiglaudžiu prie durų pažymėtu skaičiumi “vienas”. Alkūne nuspaudžiu rankeną ir įvirstu į vidų, lydima gailiai cypiančių vyrių garso. Kambaryje mergiūkštė suka ratus aplink stalą ir murma:
– Medausmedausmedaus.
Tiesia rankas, palikdama riebaluotas dėmes ant poliruoto paviršiaus, bet niekaip negali pasiekti rudo indelio, stovinčio stalo viduryje. Pamačiusi mane išretėjusio megztinio rankove nusivalo liežuvį.
– Paduok medų, – nuskamba įsakmus balsas, ir gailios akys susminga į mane.
Pastumiu arčiau krašto trokštamą indelį. Mergiūkštė pagriebusi paskubom atsuka dangtelį, godžiai užsiverčia tirštą masę. Akimirksniu sustingusios akys lyg dvi apvalios žalvarinės monetos pasrūva ašaromis.
– Kodėl, – vos sujuda nenatūraliai paraudonavusios lūpos, – čia ne medus.
– Ne, – atsakau įsiklausydama į šurmulį, sklindanti iš laiptinės.
Mergiūkštė prieina prie lango, žvelgia į greitosios pagalbos mašiną, garstyčiomis išteptą veidą nuvalo į sniego baltumo užuolaidą.
– Tu numiršti kiekvieną dieną, – gūžteli pečiais ir pamojuoja nuvažiuojantiems.
- Sakai, kad turiu praregėt? – Pirštais patrinu įaugusį į ausį auskarą.
- Norėčiau, kad jis būtų perlas, užaugęs tau tarp širdies vožtuvų.
- Kaip tau pavyksta apgauti realybę? - sukandu lūpą, ir skaidrus kaip spanguolė
lašas pakimba ore.
Išslenku į laiptinę. Dunksi užsiveriančios durys, visi grįžta į savo kambarius. Lipu aukštyn skaičiuodama pakopas, ties dvidešimt devinta pro praviras duris įeinu į vidų ir užsirakinu. Pamiršusi, kas ką tik nutiko, paimu nuo palangės savo šukas, nuvalau rožinėmis pirštų pagalvėlėmis. Pučiu ant stiklo šiltą orą, vedžioju matiniu paviršiumi kreivas, susijungiančias ir išsiskiriančias linijas.