Juokinga stebėti bandymus šioje svetainėje vertinti kūrinius pagal kažkieno nustatytas normas. Tai panašu į galimą nubraižyti diagramą: x- laikas ir vieta, y-vaizdinės priemonės ir t.t.  Kuo aukščiau šoka skalė, tuo geresnis eilėraštis? Pjesė? Proza? Šitaip matuojame tai, kas yra išjausta žmogaus? Ištraukta iš dvasios gelmių ir pateikta sudrąskyti geometrijos žinovams. Ha. Galiu drąsiai nusijuokti jums į veidą lygiai taip pat, kaip ir kiekvienam, kas mėgintų su manimi ginčytis. Nėra normų, taisyklių, požiūrio vienodumo, kuriuo galėtume pasverti jausmą, kurį dėl mados įpratome vadinti banalybe. Nėra banalios meilės, nėra banalaus skausmo, nėra banalaus laukimo... Todėl nėra banalaus eilėraščio. Ginčijatės, kad tai neįdomu? Užlipkite  ant stalo ir paižiūrėkite į savo paties kambarį iš viršaus. Argi jis atrodo lygiai taip pat, kaip kad įpratote jį matyti? Betgi jis - tas pats jūsų kambarys. Vienok, dėkoju už nuomones, pastebėjimus, netgi supykimus, tai reiškia, kad gyvenate, vertinate nuo savo kėdės, ant kurios užlipote. O aš, vienok, vertinsiu nuo savosios.