Trisinchrobalbatronas

Seniai parašytas, tik nusprendžiau iškelti iš dienoraščių ir sulipdyti į vieną čmotą.

I. Kaip JIS buvo surastas

- O sobi Ibubana! - vidun įlėkė springdamas Bisuragzanijus ir visai nepagarbiai išsiskėtojo priešais valdytojo krėslą. - Mes jį suradom! Suradom jį!
- Jį?.. - nutęsė nustebęs Ibubana, kuris kaip tik baigė pusryčiauti ir dabar kramtė desertui krokučius. Vieno kojelė dar tirtėjo tarp valdytojo dantų agonijoje.
- Na... jį! Tą, kurio ieškojome paskutines keturias Visatos apsukas! JĮ!
- Bisuragzanijau, tu nori, kad aš tau per tris sekundes išsiauginčiau antenas ir imčiau skaityti tavo mintis? Kokį ten krokutį suradai?
- Gerai, - šis giliai įkvėpė ir atsuko į mane savo kompiuteriuko matyklę-parodyklę. - Vakar mes pagavome signalą iš Visatos UP-15 atšakos. Signalas keistai moduliuotas, silpnas lyg koralų rifo uzunguras, tačiau mes jį sugebėjom normaliai įrašyti. Ilgas dvi valandas mūsų superkompiuteris aiškinosi, kaip reikia iššifruoti tą daiktą, dar visą valandą šifravo, o paskui dar ilgai galvojo, kaip iššifruoti tai, ką iššifravo. Žinote, rasiniai signalų ypatumai...
- Bisura! - krioktelėjo valdytojas, kuris sulig kiekvienu mokslininko žodžiu vis labiau gelto iš pykčio. - Pakrušt tą tavo signalą! Sakyk, greičiau, kokį ten krokutį suradai, o jau paskui aš tave arba išmesiu, arba...
- Trisinchrobalbatronas, - iškvėpė Bisuragzanijus vieną vienintelį žodį.
Akimirką patalpoje buvo sąlyginai tylu.
Tada Ibubana pašoko nuo krėslo, išspjovė kojelės liekanas ir išskuodė į Signalų Centrą, persekiojamas ekstazės apimto mokslininko.

- Tai tikrai jis? – valdytojo balsas virpėjo. – Trisinchrobalbatronas, legendinis dievų įtaisas?
- Taip parašyta, - parodė į centrinę matyklę-parodyklę vyr. asistentas Aspinaucė. – Taip superkompiuteris išvertė.
- Iš ko išvertė? – jaudinosi Ibubana. – Kokia civilizacija turi tą daiktą? Ar jie labai galingi? Per kiek laiko mes juos...
- Bijau, - tarė Aspinaucė, - kad mums teks išpirkti artefaktą, valdytojau.
- Tai patrankomis mes niekaip?...
- Pagauti signalai byloja, kad nelabai. Jie pernelyg toli pažengę. Štai, pats tekstas, kuriame mes suradome užuominą apie Trisincrobalbatroną.

Parodyklė išspjovė išverstą tekstą:

„... nesiseks, jei dialoguose nieko neaiškinsite. Informacijos stygius:
- Kaip manote, kodėl neveikia trisinchrobalbatronas?
- Man atrodo, kad streikuoja temporalinio poslinkio matuoklis. [...]“

- Aukščiausioji patranka! – aiktelėjo Ibubana. - Tas žodis parašytas iš mažosios raidės! Barbarai, jie nesuvokia artefakto svarbos!
- Čia dar nieko, - atsiduso Aspinaucė. – Toliau dar blogiau.
- Kas šio pranešimo autorius?
- Svetimas padaras, keistu vardu St. Sebastianas.
„Surast, atgabent, ištardyt“ – jau norėjo karktelėti Ibubana, tačiau Aspinaucė jį pralenkė.
- Šis pranešimas – tai dalis jų informacinės sistemos, kurią jie vadina „internetu“. Šalia minėtojo pranešimo mes aptikome ištisus siuntinius pačių įvairiausių pranešimų apie sėkmingus kosminius žygius („Visatos Karas“, nesveikai didelės apimtys), keliones laiku, į kitus paralelinius pasaulius („Redaktorius arba ten ir atgal“, du mikrotomai), netgi pasivertimus mašinomis (nevardinsime dėl informacijos pertekliaus). Kitų tekstų dar nesupratome, tačiau manome, kad dalis jų priklauso istoriniam archyvui. Turint galvoje, kad šie signalai nuo jų įrašymo pradžios iki mūsų skriejo beveik keturis kvintomilitronus metų, jie jau bus gerokai pasikaustę, Ibubana.
- Mes irgi pasikaustę, - apsiniaukė valdytojas. – O jeigu mes nusiųsime savo pajėgas laiku atgal ir taip apgausime juos?
- Iki ten ilgas kelias, - papurtė galvą Aspinaucė. – Net jeigu nuvyksime, kokia tikimybė, kad jie nesaugo savo laiko nuo pat istorinių gilumų iki ateities tolybių?
- Aspinauce, - Ibubana suglostė savo pelekus, - manau, jūs per mažai suvokiate Trisinchrobalbatrono svarbą, mano mielas drauge. Dėl to artefakto mes ne tik vyksime laiku atgal, tačiau ir karą paskelbsime, jeigu reikės. Suraskite tą Sebas... tajaną, ar kaip jį ten... Atgabenkite, ištardykite.
- Bet...
- Vykdyti!


Valdytojas išėjo iš Signalų Centro, jausdamas nenusakomą pakylėjimą. Dar geriau pasijautė, išvydęs kylančius erdvės skrodikus. Jo įsakymas buvo vykdomas nedelsiant. Savaitė praeis, kol skrodikai peršoks laiką. Dar keli mėnesiai – kol pasieks reikiamą vietą. Pagaus tenykštį metraštininką, tiek pat laiko sugaiš kelionei atgal. O jau tada...
Tada - Trisinchrobalbatronas...



II. Kaip JIS vėl buvo prarastas


Salėje buvo tylu kaip kvarkvaro kape. Perpsichologijos meistras Kamirkazė pasilenkė prie perpus už jį mažesnio ateivio, pažvelgė į šio dideles akutes ir maloniai nusišypsojo nuo ausies iki ausies, draugiškai išskleisdamas nugaros peleką.
- Kamirkaze, - išgirdo ausyje Aspinaucės balsą, - Sebastiano neurologinis aktyvumas padidėjo. Man regis, jam nepatinka jūsų burnos kvapas. Stenkitės kalbėdamas neapžioti jo galvos...
Perpsichologas žengė žingsnelį atgal.
- Trisinchrobalbatronas, - pasakė jis ateiviui.
Šis tylėjo. Tik išvydęs rašytinį žodžio vertimą, nusiviepė kažko ir ėmė patyliukais skleisti nesuprantamus garsus.
- Man regis, jis apimtas siaubo, - suabejojo Aspinaucė. – Superkompiuteris rodo, kad tai kažkokia nevaldoma emocija. Kamirkaze, ženkite dar atgal.
Specialistas žengė dar žingsnelį.
- Trisinchrobalbatronas, - pakartojo jis. – Tri-sin-chro-balbatronas!
- Aha, - linktelėjo Sebastianas.
Kažkas pokštelėjo toje pusėje, kur darbavosi Aspinaucė.
- Ką jis pasakė? – griežtai paklausė Ibubana, stebėjęs procesą iš balkono.
- Ee... palaukite pone, man kompas nulūžo, - sumurmėjo Aspinaucė.
- Aspinauce, mes net nepradėjom!
- Bet gi jis pasakė… - kaito asistentas, perkraudamas įrenginį. – Pasakė „aha“...
- Iššifruokit, ką tai reiškia! O jūs tęskite, gerbiamas Kamirkaze.

- Trisinchrobalbatronas, - vėl pasakė perpsichologas, žiūrėdamas į ateivį. – Dievų įtaisas!
Šis galvojo.
- Tri – sin – chro... – ėmė skiemenuoti Kamirkazė, jausdamas, kaip netenka kantrybės, dirbdamas su mažu neišmanėliu.
- Balbatrisinchronas, - staiga nutraukė Sebastianas. – Ne, geriau tribalbonitronas... su kvazifiltru. Ne?..

Kamirkazė susižvalgė su Aspinauce, šis – su Ibubana, o tas savo ruožtu su Kamirkaze, po to – su visais dviem tūkstančiais žiūrovų ir budinčiu pradedančiuoju mediku Karigvilčium.
- Na pagaliau! – atsiduso laimingas Kamirkazė.
- Ką tai reiškia? – nekantravo Ibubana.
Parodyklė ėmė rodyti galimus vertinius, kol galop jie užpildė visą plotą ir vis nesiliovė, kol Aspinaucė nenutraukė duomenų srauto.
- Nieko nesuprantu, - murmėjo asistentas, - mes gi turime girdėti tiesioginius vertimus! Tyrėjai iššifravo Sebastiano kalbą senų seniausiai!
- Man atrodo, - pasakė medikas Kurigvilčius, - kad jis tiesiog šūdą mala...
Ir užsičiaupė, pajutęs tūkstančius smerkiančių žvilgsnių.
- Balbatrisinchro... tpfu – Trisinchrobalbatronas! – vėl palinko prie Sebastiano Kamirkazė, - nagi, kalbėk!
- Vaikų darželis, - atsiduso šis.
- Ką jis pasakė? – išvertė akis Ibubana.
- Vaikų darželis, - pakartojo Aspinaucė. – Tiesioginis vertimas.
- O ką... ką tai reiškia? Dievų artefaktas paslėptas vaikų darželyje? Gal tai koks planetos pavadinimas?..
- Tuoj, kompiuteris pasakys... – trypčiojo Aspinaucė. – Oi, krokus! Šlykštus krokus!
- Kas vėl?
- Nagi tas superkompiuteris… vėl nulūžo, pone…
- Noriu valgyti, - pareiškė Sebastianas. – Jūs taisykite kompiuterį, o man duokite pavalgyti ir pamiegoti. Kelionė buvo labai ilga.
- Man regis, aš viską supratau… - sumurmėjo nustebęs Ibubana. – Kai jis normaliai kalba, visai įmanoma suprasti. Gerai. Duokite ateiviui paėsti, o jūs, asistente, taisykite kompiuterį. Darome keturių valandų pertrauką!

---
Po keturių valandų Sebastianą vėl atnešė ir pasodino į krėslą, kur jį pritraukė ir nebepaleido nematomos kompleksinės jėgos.
- Trisinchrobalbatronas, - pradėjo savo darbą Kamirkazė.
- Jau girdėjau, - numojo ranka ateivis.
- Kur jis?
- Aa... tai norėjai sužinoti to daikto vietą? Ko iš karto nesakei?

Akimirką salėje buvo tylu.
- Kamirkaze, - iškvėpė Ibubana, - tu... idiotas!
- Kad man dar nenustatė tokios diagnozės... – bandė prieštarauti šis.
- Vis tiek tu idiotas. Gali eiti. Dabar aš klausinėsiu.
Ibubana nusileido žemyn. Jis atrodė daug didingesnis ir baisesnis nei perpsichologas.
- Tai kur Trisinchrobalbatronas? – paklausė jis.
- O kur dubalbasimferizonas? – atsakė klausimu ateivis.
- Ėė...? – Ibubana susižvalgė su Aspinauce. – Kas čia dabar?
Šis sulingavo pelekais, kas turėjo reikšti „pekla žino“.
- Na ir bėdžiai jūs, - pareiškė ateivis. – Klausinėjate apie trisinchrobalbatroną, kai neturite jo sudėtinių dalių? Tai ko jūs norite iš manęs?
Ibubana vos neatsisėdo.
- Sudėtinių dalių?...
- Užsirašykit, - pasakė Sebastianas, - nes daugiau nekartosiu. Trisinchrobalbatronas yra instrukcija, o ne daiktas, aišku? Raskite Unotempotroną, Dubalbasimferizurą ir Trichronopartiklą. Tada sujunkite juos į vieną pagal Trisinchrobalbatroną.
Aspinaucė žiūrėjo, kad superkompiuteris nepraleistų nė žodžio. Jis buvo ekstazėje.
- O kaip sujungti? – paklausė Ibubana, kai atsipeikėjo po informacijos pertekliaus.
- Viskas pasakyta pačiame pavadinime, - pamokomu tonu tarė Sebastianas, - Iškoduokite. Kai turėsit dalis, atskriskit vėl ir tada parodysiu, kaip sudėti.
- Šūdą mala... – neišlaikė vėl medikas Kurigvilčius ir tuoj pat buvo išgrūstas lauk už piktžodžiavimą.
- O dabar pargabenkite mane namo, - paprašė ateivis. - Pasiilgau moterų ir normalaus maisto...

Kelios kvarkvaros iš balkono šūktelėjo, kad mielai palaikytų ateiviui kompaniją. Tai išgirdęs, Ibubana pagelto iš pavydo ir liepė nedelsiant ruošti erdvės skrodikus žygiui į Žemę.
- Suraskite tas tris dalis, - paliepė jis Aspinaucei. – Rytoj noriu žinoti, kokie mūsų šansai. O dabar eisiu pamiegoti, man velniškai skauda galvą...

„Gerai, kad nepaprašė pakartoti tų pavadinimų“ – su palengvėjimu galvojo St. Sebastianas, sėdėdamas kylančiame erdvės skrodike. – „Nė už ką nebūčiau tiksliai prisiminęs... “

---

[ Tuo tarpu kitoje Visatos pusėje, Tripirdono planetoje ]


Rytas jau baigė pavirsti diena. Begalinėmis pievomis šuoliavo tikra tripirdonietė – jauna, graži, kupina jėgų. Lėkė visu greičiu, negailėdama savo penkių kojų. Dairėsi po platų pasaulį šešiomis akimis, klausėsi paukščių trimis ausimis...
- Ei! – staiga pašaukė ją nepažįstamas balsas.
- Ką? – atsisuko mergina.
- Palauk, aš... – prie jos artinosi kažkoks nematytas vyrukas. – Gal gali mums padėti? Mes čia bandome vaikelį pradėti, bet reikalingas trečias dalyvis. Gal... sutiktum?
Jis nuraudo.
- Gerai, - pasakė ji. – Tiek to. Vis tiek nieko neveikiu.
- Aš Unotempotronas, - pasakė vyrukas.
- Dubalbasimferizura, - pasakė savo vardą mergina.
- Koks gražus vardas, - pagyrė jis.
Už krūmelio surado trečią – tai buvo mergina. Dubalbasimferizurai tapo aišku, kad naujagimis bus daugiau moteris nei vyras.
- Trichronopartiklė, - pasakė trečioji savo vardą. – Tai... pradėkim?

Jie trise padūko, tada iškrito nuvargę.
- Jaučiuosi truputį nėščias, - pasakė Unotempotronas netrukus. – Kaip pavadinsime naujagimį?
- Ką nors sukombinuosime, - nerūpestingai pamojavo penkta koja Trichronopartiklė.
Dangumi plaukė violetiniai debesys.
Pasaulis buvo gražus.


III. Trisinchrobalbatrono dainos


1. Aspinaucės akordas

- Šlykštus krokus, - liūdnai susikeikė Aspinaucė, žiūrėdamas į žiūrylę – parodyklę, sukančią be perstojo tą patį įrašą jau kelintą kartą.

- Užsirašykit, - pasakė ateivis, - nes daugiau nekartosiu. Trisinchrobalbatronas yra instrukcija, o ne daiktas, aišku? Raskite Unotempotroną, Dubalbasimferizurą ir Trichronopartiklą. Tada sujunkite juos į vieną pagal Trisinchrobalbatroną...

- Dar šlykštesnis krokus, - nubraukė ašarą Aspinaucė. – Ir reikėjo gi tą ateivį čionai tįsti. Mįslių daugiau nei jūros dugne...
- Ė! – staiga atgijo komunikatorius. – Aspinauce, atsiliepk!
- Klausau, valdytojau, - liūdnai spustelėjo šis mygtuką.
- Kaip sekasi su tomis dalimis? Ar jau suradote ką nors? Kada bus trisinchrobalbatronas?
- Krokus jį žino...
- Ką?!
Aspinaucė staiga įsitempė kaip styga, supratęs, ką pasakė.
- Atleiskite, valdytojau. Norėjau pasakyti, kad turime šiokių tokių sunkumų...
- Grrrr... – nuaidėjo iš komunikatoriaus. – Tuojau ateisiu!

- Nesuprantu, - pareiškė valdytojas Ibubana, įremdamas pelekus į šonus, - jums neužtenka ateivio suteiktos informacijos?
- Na... Pati instrukcija... tas trisinchrobalbatronas  - tai visai paprasta. Fonetinė schema, paremta skiemenų išdėstymu. Superkompiuteris perkando tą per kelias sekundes. Bėda yra tai, kad mes negalime surasti tų trijų sudedamųjų dalių...
- O ką turime?
- Na... Mes perfiltravome per devynis milijonus metų sukauptą Visatos signalų archyvą ir aptikome, kad Unotempotronų turi vos ne kas antra civilizacija. Iš viso... – Aspinaucė palinko prie parodyklės, - dvidešimt penki milijardai su trupučiu variantų. Jau išsiuntėme ekspedicijas tikrinti pagal sąrašą, tačiau šiuo atveju pasireiškė išteklių problema, valdytojau...
- Kokia, po šimts, išteklių problema?! Jūs ką, nesuprantate to artefakto svarbos?!
- Savaime aišku, kad suprantame. Aš jau padariau viską, kas įmanoma šiuo metu padaryti. Kvarkvarų patelės priverstos dėti kiaušinius, užsakiau pastatyti du šimtus vaikų darželių ir šimtą penkiasdešimt papildomų mokyklų bei universitetų. Be to, Kurigvilčiaus biuras dabar kaip tik išradinėja suaugusių kvarkvarų dvejinimo mašiną. Jeigu pavyks, jis mane informuos nedelsdamas. Tačiau čia dar viena bėda...
- Kiek gi tų bėdų? – suniurzgė nepatenkintas Ibubana. – Kas ten vyksta?
- Na, Kurigvilčiaus biuras šiuo metu bandymams sunaudoja daugiau kvarkvarų, nei jų prigamina. Regis, tas dvejintuvas kol kas juos tik sprogdina...
- O kiek mes turime paruoštų ekspedicijų?
- Šiuo metu – kiek daugiau nei penkis šimtus. Įgulos minimalios, valdytojau. Visus laivus pasiėmė, dar naujų užsakiau. Bet čia dar bėda...
- Grrrr...
- Pone, mes netrukus patirsime resursų badą. Jeigu toliau ieškosime tos vienos dalies, kvarkvarų civilizaciją ištiks ekonominė krizė.
- Vienos dalies... – Ibubanai apsvaigo galva.
- Taigi, pone. Visos šios bėdos – tik dėl vienos dalies. Vienos iš trijų. Norite dar informacijos?
Aspinaucė luktelėjo sekundę, bet, nesulaukęs reakcijos, ėmė vardinti:
- Vien Unotempotrono bylos tyrimas mums jau kainavo kvadrilijonus darbo rezultato vienetų.  O dar turime septyniasdešimt tris milijonus bei truputį Dubalbasimferizuro variantų ir tik su Trichronopartiklu pasisekė – šių Visatoje užfiksavome vos kelias dešimtis. Mano paskaičiavimais, su dabartiniais resursais mūsų paieškos tęsis maždaug penkis Visatos apsisukimus. Vadinasi, suspėsime numirti bent pustrečio šimto kartų. Jeigu neskaičiuosime to, kad kasdien signalų biuras atranda maždaug 0, 2 naujų variantų. O jis atranda!
- Privalome gauti trisinchrobalbatroną! – riktelėjo nepatenkintas Ibubana ir išbildėjo pro duris, kad negirdėtų daugiau liūdinančių faktų.
- Taigi, - liūdnai pritarė Aspinaucė, nors azarto jo balse niekas nebūtų išgirdęs.

2. Kurigvilčiaus perkusija

- Idiotai! – sumurmėjo nepatenkintas Kurigvilčius, nuspausdamas rombo formos mygtuką pulte. Už stiklo sėdėjęs kvarkvaras nusiperdė ir susprogo, aptaškydamas sienas žaliomis gleivėmis. – Bliamba...
- Kurigvilčiau! – atgijo komunikatorius. – Čia Ibubana!
- Nu?..
- Man sakė, tu išmokai dvejinti kvarkvarus! Raportuok!
- Atsiųskite tą, kuris tai sakė – padauginsiu, - piktdžiugiškai išsiviepė mokslininkas. – Nieko panašaus, Ibubana. Aparatas kalibruojamas, nuolat tobulinamas. Su juo daugiau bėdų, nei naudos. Nori pamatyti?
- Prašyčiau pagarbos! – sušnypštė iš komunikatoriaus. – Aš vis dar mūsų civilizacijos valdytojas!
- Atsiprašau... Taigi, užsukite, gerbiamas Ibubana, į mano kuklią laboratoriją – parodysiu tai, ko dar nematėte.

Netrukus Ibubana jau trypčiojo šalia didelės stiklinės sferos.
- Čia kas?..
- Pagal projektą – dvejintuvas, - skėstelėjo pelekus Kurigvilčius. – O realiai – sukruštas skaidytuvas. Nusipirkome projektą iš kharų civilizacijos. Jie patys dvejintuvų nebegamina – dėl energijos sąnaudų. Būtent dėl tos energijos ir norėjau pasikalbėti.
- Tik nesakyk, kad vėl kažkas blogai.
- O taip, - linktelėjo Kurigvilčius. – Labai blogai. Neapsakomai blogai!
- Juk prašiau nesakyti...
- Problema tame, - atsiduso mokslininkas, - kad šitas daiktas vieno kvarkvaro sudvejinimui sunaudoja pusę juodosios skylės energijos. Aš paskaičiavau, kad iš tos energijos būtų galima materializuoti beveik šimtą tūkstančių kartų didesnę masę, nei daro šitas daiktas. Jis siaubingai neefektyviai naudoja energiją. Tačiau mes nesugebame sukurti savo dvejintuvų, tai belieka naudotis kharų technika.
- Ir kas čia tokio? Juodųjų skylių Visatoje daug, – piktai pastebėjo Ibubana.
- Žinoma, - sutiko Kurigvilčius. – Daugybė. Bet štai, vėlgi bėda – mes turime jūsų pasirašytą Trisinchrobalbatrono projektą, kuris įpareigoja viską atlikti per dvi šimtąsias Visatos apsisukimo. Kitaip tariant – kol nenumirėme...
- Tas projektas, - įsiuto Ibubana, - ne šiaip sau žaidimas, kuriam galima suversti kaltę, Kurigvilčiau! Ar suvokiate, kad jūs ir vėl piktžodžiaujate?!
- Atsiprašau, - nė kiek nesigailėdamas burbtelėjo mokslininkas. – Tai ne projekto kaltė. Tai... juodųjų skylių kaltė.
- Ką?..
- Kaip jau minėjote – skylių yra daugybė. Jeigu tiksliau – tas skaičius panašus į ketvertą su dvidešimt aštuoniais nuliais. Bet mes padarėme projekto sąmatą ir paaiškėjo, kad jam įgyvendinti reikia tiek kvarkvarų, jog tų skylių tiesiog... per mažai. O dar projekte reikalaujama ekspedicijas siųsti į ateitį LAIKU, kas vėl sunaudoja po keturias juodąsias skyles. Žinoma, mes galime per ateinančius mėnesius priversti šitą dvejintuvą dvejinti. Žinoma, galime sunaudoti VISAS juodąsias skyles. Tačiau kas nutiks su pačia Visata?
- O tu manai, kad man įdomu?
- A... – užsikirto Kurigvilčius.
Ibubana paplekšnojo peleku šiam per petį.
- Kurigvilčiau, galvok plačiau. Ir tegu tas galvojimas įgauna vieną žodį – Trisinchrobalbatronas.
Valdytojas išėjo iš laboratorijos, palikęs mokslininką išsižiojusį. Kai Kurigvilčius galop atsipeikėjo, jis tesumojo iš pykčio trinktelėti per rombo formos mygtuką.
Du technikai, kalibravę aparatą iš vidaus, akimirksniu išsitaškė.


3. Kamirkazės vokalas

- Oi, daugiau nebegaliu! – sukvykė nėščia kvarkvarė, stangdindamasi ant lizdo su keliais padėtais kiaušiniais. – Aš tave nudėsiu, garbės žodis!..
- Gerbiamoji, jau visai nebedaug liko, - įtikinėjo patelę Kamirkazė, prakaituodamas ir šokinėdamas ratais, tarsi tai galėtų kaip nors padėti.
- Nebedaug liko?! Tu man tą jau prieš savaitę sakei, kai aš tau du šimtus kiaušų sukroviau. Kokio krokaus tu mane vėl nėščią padarei... oiiii!
- Bet gerbiamoji...
Kvarkvarė jo nesiklausė, žviegdama ir dėdama kiaušinius. Iš už sienos Kamirkazė galėjo girdėti kitos vargšelės vaitojimą. Jam jau buvo silpna – šioje vietoje buvo keli šimtai sienų ir už kiekvienos kas nors gimdė.
Ibubanos planas buvo siaubingas ir neetiškas.
- Alio, - silpnu balsu atsiliepė Kamirkazė, pastebėjęs mirksinčią komunikatoriaus švieselę.
- Čia aš.
- Aš? – sutriko perpsichologas. – Kas tas „aš“?
- Ibubana, kad tave krokus rautų. Tu pas mus psichiatras, turėtum pažinti...
- A... – sutrikęs apsidairė Kamirkazė, - čia triukšmas didelis, nepažinau.
- Raportuok!
- Ee, - nutęsė Kamirkazė, - blogis, valdytojau. Didelis blogis.
- Grrr, - suurzgė Ibubana ir nutraukė ryšį.

Netrukus kvarkvarės pastangas padėti skubos tvarka subrandintą kiaušinį jau stebėjo du prakaituojantys kvarkvarai.
- Tai kas čia nutiko? – paklausė Ibubana.
- Mūsų patelėms tuoj prasidės masiniai uždegimai, - liūdnai pasakė Kamirkazė. – Tai reiškia, kad mes tuoj iš viso nebeturėsime moterų, kurios galėtų dėti kiaušinius. Na, bent dabartinė vaisinga jų karta...
- O jūs joms aiškinote, kaip tai svarbu?
- O, žinoma!  - su užsidegimu patvirtino Kamirkazė. – Tik... bėda, kad uždegimų tai negydo, valdytojau. Ir tai ne pati didžiausia bėda.
- Na kodėl...
- Didžiausia bėda, - pertraukė Kamirkazė, - kad planetoje prasidėjo bruzdėjimas tarp moterų. Jos pradėjo slapstytis. Visos vaisingo amžiaus sulaukusios patelės leidžiasi vaistus, kad tik nebūtų vaisingos. Žmonos „nebeduoda“ savo vyrams, šitie pikti kaip neėdę krokai... Žodžiu, mūsų sociologai užfiksavo bręstančią revoliuciją...
- Ką?!
- Revoliuciją. Pačią tikriausią. Patelės pareiškė, kad nebedirbs ir „nebeduos“  vyrams, o šitie... ai, baisu net sakyti...
- Tai jau sakyk!
- Žodžiu, jie pareiškė, kad jeigu moterys „neduos“, tai jie pareikalaus jus pakabinti už geros vietos valdytojo rezidencijos aikštėje.

Ibubana stovėjo išbalęs ir klausėsi daugybės klyksmų. Jis siaubingai bijojo būti pakartas už geros vietos.
- Dar viena bėda... – norėjo pradėti Kamirkazė, bet staiga suvokė, jog nebėra klausytojų. Valdytojas išlėkė visu greičiu iš palatos.

- - -

Kitą dieną Ibubana išleido įsakymą nutraukti visus projektus, susijusius su Trisinchrobalbatronu. Liepė sugrąžinti visas ekspedicijas namo, moteris paleisti iš palatų, o Kurigvilčiui - išmesti dvejintuvą ir nebenaikinti juodųjų skylių.  Aišku, pastarąjam jau buvo vėlu – Kurigvilčius sėkmingai perdarė dvejintuvą į trejintuvą ir paslapčiomis padaugino savo žmoną, taip sunaikindamas pusantros juodosios skylės.
Vėliau Ibubana perskaitė civilizacijai gana liūdną pranešimą, kuriame išdėstė iš kažkur ištrauktą istoriją apie tai, kad dievų įtaisą, naujausiomis žvalgybos žiniomis, sunaikino kharų civilizacija. Visuotiniu pritarimu buvo paskelbtas kryžiaus žygis prieš eretikus. Taip visus suvienijęs, Ibubana išlaikė savo įtaką dar kuriam laikui.

Jis nežinojo, kad netrukus gaus pranešimą, kuris vėl viską apvers aukštyn kojomis.

- - -


[ Tuo tarpu kitoje Visatos pusėje, Tripirdono planetoje ]


Rytas jau baigė pavirsti diena. Vietinis vyrukas, vardu Unotempotronas, ką tik pagimdė mažą berniuką, smalsiai stebimas dviejų jaunų mamyčių.
- Koks gražuolis! – su pasigėrėjimu pasakė Trichronopartiklė.
- Panašus į mano prosenelę, - atsiduso laiminga Dubalbasimferizura. – O gal į devintos eilės pusbrolį Kvadropermutatorių...
- O man atrodo, kad jis visas panašus į mane... –suabejojo Unotempotronas. –  Ypač ausys.
- Tai koks bus vardas? – pasmalsavo Trichronopartiklė.
- Trisinchrobalbatronas gal... – sudvejojo vyrukas.
- Hm, neblogai. Ką manai, Dubalbasimferizura?
- Man tinka. Tebūnie Trisinchrobalbatronas...

Aukštai danguje, akiai neįžiūrimose aukštybėse krūptelėjo atmosferinis palydovas – šnipas, klausęsis silpnų garsų aidų. Jis buvo sukurtas kvarkvarų ir turėjo vieną tikslą – ieškoti dievų įtaiso. Jis viską girdėjo, viską matė ir kaipmat suprato, ką išgirdo.
Visatos erdve kaipmat nuskriejo signalas, nešantis džiugią žinią.