Tu neišėjai
tu išplaukei
kaip lydeka
ir dabar - suprantama,
kodėl mažas voriukas
maudžia širdį
ir paryčiais -
niekas neteisia gėlių,
kad jos žydi.
Paryčiais
kampe
atsimerkia -
tamsos, baimės
didelės akys
ir naktis, paryčiais -
tave panardina
kažkaip giliau
į mano sapnus.
Ir nubudus naktis -
pamato tave
kažkur išnykusią,
ir paryčiais -
mano juodosios naktys,
pasineria
į tavo veidrodžių gelmes -
giliau į miegus
ir mane nuskandinusios.
Ateis
naujas rytas,
kaip kopijuotojas
ir tave atkartos
naujuose paveiksluose,
veidrodžiuose -
tave išdidžią
ir originalią,
išsivadavusią
iš mano kūno nelaisvės -
suraišiotos, sunarpliotos
prisiminimų siūlais
ir atėjus naktis -
ištrems iš sapnų -
tave, tokią mažą,
juokingą
ir gražią.
Naktis
paryčiais
išeis
ir iš mano sapnų
lyg mergiotė -
kukliai paprasta
ir išpaikus.
Ateis
naujas rytas
ir nubus mano upės -
šviežių ajerų prižėlusios
ir migloje, kaitroje -
paryčiais
atsibus,
ir mano
nuogos vasaros
vandeny
nuslūgusiam.