Kaip man atsibodo tas virusas, jau absoliučiai iki kaulų čiulpų man jis per gerklę lenda. Esu tikra, kad po 50 metų istorikai rašys disertacijas apie didžiausio masto kada nors įvykusią aferą, visuomenės manipuliacijos priemonę siekiant nežabotos finansinės naudos, nepaisant milžiniško aukų skaičiaus (o gal statistika yra fantastika?). Neabejoju jo tikrumu. Bet siela jaučiu, kad už viso to slepiasi labai labai blogi dalykai. Apie kuriuos paprastiems paprastų šalių gyventojams nesužinoti net sapnuose.

Viskas būtų pakenčiama, kol esi sveikas, artimieji sveiki, ir sėdi dirbdamas nuotoliniu iš namų. Negali skųstis! Nesiskundžiu.

Bet šiandien lūžio taškas.. Žiūriu klipą, kuriame kaip sardinės susispaudę žmonės šokinėja į viršų, apimti ekstazės, suprakaitavę, alkūnėmis nestipriai aptrankydami kaimynus, mintinai  kartodami charizmatiško atlikėjo rėkiamus žodžius, per garsią muziką negirdėdami savo minčių, pasidavę šėlsmui... Baris, Apulijos regionas, Pietų Italija, 2019 metai, liepa. Labdaringas koncertas, sukvietęs daug žymių atlikėjų. Tūkstantinė minia po atviru dangumi. Jei kas būtų pasakęs, kad toks koncertas greitai nepasikartos? Ar minia būtų šėlusi trigubai energingiau? Atlikėjas dainavęs iki balso netekimo? O jei kas būtų "išpranašavęs", kad San Remo festivalis vyks be publikos? Penkios dienos, o atlikėjai dainuoja scenoje, be aplodismentų, užsibarikadavusi kaukėta komisija stebi iš stiklinių būdelių, bet jokių žiūrovų, gerbėjų, kultūros mylėtojų? Visi jie prie žydrųjų ekranų. Kas būtų patikėjęs?!
Ir jeigu manęs paklaustų, ko ilgėtumeisi labiausiai, jei šitas „new normal“ taptų įprastu gyvenimu, atsakyčiau - tik to... Šėlstančios minios. Trenksmo. Kvėpavimo nepažįstamam žmogui į skruostą, iš vidaus plėšančiai muzikos vibracijai, susiliejimo su daina ir jausmu iš didžiosios J.
Iš tikrųjų man juokinga. Karantinas leido realiai suvokti sumaterialėjimo mastą. Ar reikia į parduotuvę eiti kasdien? Supratau, kad galiu apsieiti be 90proc.pirkinių! Svarbu geri batai, šiltas rūbas, maistas.  O, taip! Įmanoma. Ir be kirpyklos įmanoma. Be labai daug ko įmanoma apsieiti keletą mėnesių. Tik štai ateina kultūrinis badas. Visiška abstinencija.
Jeigu kas pasakytų, kad daugiau niekada, niekada, nebepatirsiu koncerto, nešoksiu „Lemon Joy“ 30-mečio ture, nepamatysiu Nek, Tiziano Ferro, ar kokio senstelėjo ir savoje šalyje nebepopuliaraus atlikėjo, užsukusio į Lietuvą prasiblaškyti, arba prirūkyto klubo (niekada nerūkiau, bet cigarečių dūmai visad uždėdavo tašką ant i gerame vakare...) ir akustinio pasirodymo, susitaikyti nepajėgčiau.
Žmonės, kaip kompensuojate tokio tipo abstinenciją?
Erato is so melancholic...as usual. Big kiss