Jeronimas ir Levanda. Kemsynų ragana II

Raganai planas labai nepatiko, tačiau ištrūkti nepajėgė. Senstant jos jėgos pasilpo, burtai buvo nebe tokie nuožmūs. O anksčiau ją laikė Raganų ragana! Sklandė legendos, kad ji pati ir užpusčiusi Naglių kaimą smėliu. Neva seniai seniai vienas jaunikaitis, kurį ragana mylėjo, atsisakė ją vesti. Tada ragana įdūkusi, paleidusi keturias dienas trukusią smėlio audrą, po kurios neliko nieko, tik kopos. Pati pasitraukusi į miškus ir gyvenusi piktą atsiskyrėlės gyvenimą. Štai, kokia istorija...

Leonas, nešinas prožektoriumi, nužingsniavo lūšnos link. Atvėrė girgždančias duris, kurios vos neišlūžo (buvo sutręšusios it senas kelmas) ir įėjo į vidų. Jį pasitiko nosį riečiantis puvėsių tvaikas. Pašvietė, apsidairė: nedideliame kambarėlyje palubėje sukabintos džiūvo žolės, o pasieniais sukrautuose moliniuose induose rūgo tamsus dvokiantis skystis. Visur mėtėsi raganos daiktai, pelėsiu aptrauktas pakrypęs stalelis glaudėsi prie apsamanojusios sienos, o kampe styrojo sumesta skudurų krūva-migis. Ten pat, atremta į sieną, išdidžiai stovėjo šluota.
- O, štai kur tu, - pralinksmėjo Leoniukas ir pačiupo šluotą. Ji buvo tvirta, žabai, matyt, naujai surišti, nes blizgėjo lyg perlamutriniai. - Kažin, kaip tokiame šiukšlyne rasiu burtų knygą, - pamanė.

Dar kiek pašniukštinėjęs, nedideliame prieangyje pastebėjo mėlyną puodą ant viryklės. Iš puodo kyšojo samtis. Hm, įdomu, ką valgo raganos, - pagalvojo berniukas, nukėlė dangtį ir smalsiai pažvelgė vidun. - FUI!!! Net atšoko. Puode riogsojo pašvinkęs mėsos luitas, ant kurio rangėsi nesuskaičiuojama daugybė mažyčių baltų musės lervų ir išdidžiai zvimbė mėsinė musė apskritomis žibančiomis akimis, matyt, patenkinta savo atžalomis. Leonas dar niekada nebuvo regėjęs tokios netvarkos. Puodas su mėsa - visko viršūnė.

Eidamas atatupstas jis užkliuvo už atsikišimo grindyse. - Kas čia dabar? - pažvelgė žemyn ir suprato stovįs ant dangčio. Jis aptiko atkeliamas duris į rūsį. Akimirką berniuko galvoje pasigirdo mamos balsas: „Leonai, prašau, tik nieku gyvu nelįsk į raganos rūsį“, o užsimerkęs regėjo mamytės ašarojančias akis. Ach, tos mamos, jos visad labai bijo dėl savo berniukų. Tačiau jis nepaklausė. Nuotykių troškimas buvo stipresnis už jį patį, juolab, kad žūtbūt reikėjo padėti draugui grįžti namo.

Atkėlęs sunkų dangtį Leonas pamatė ilgas žemyn vedančias kopėčias. Palengva ėmė leistis į drėgme ir šalčiu alsuojantį rūsį, pasišviesdamas prožektoriumi, kurio baterija seko. Netikėtai jo koja kryptelėjo ant sutręšusio skersinio, skersinis lūžo, o karžygys nudardėjo žemyn. Nelaimei, kopėčios buvo tokios senos, kad sutrupėjo ne tik skersinis, bet, atsitrenkusios į grindis, ir pačios kopėčios. Sudužo ir prožektorėlis, o kartu su juo - vienintelė viltis kažką įžiūrėti šioje skylėje.