Labas Silvija! Kaip tau sekasi? -paklausiau draugės. Draugė man sako:
-Nėra man kas veikti. -pasakė mano draugė nuliūdo. Aš pasiūliau jei, pasivaikščioti. Ji nudžiugo. Bevaikščiajant pamatėme labai seną pilį kuri tokia yra paslaptinga netoli mano namo. Mes susižvalgėme kartu. Ji man sako nebijok. Mes abidvi atidarėme pilies duris. Ingrida ar tik nebus vaiduokliu? -paklausė draugė. Nebijok nebūna tų vaiduoklių. Jei bus jis nieko nedaro, bet deja aš tada klydau. Įėjome į pilies vidų. Kaip gražu pažiūrėti aplinkui senoviniai baldai, gražūs norisi viską paliesti. Bevaikščiojant pamačiau labai gražus paveikslus kuriose pavaizduoti senovinais rūbais didikai. Man bežiūrint į paveikslus išgirdau dejones mano draugė klausia kas čia taip dejuoja? Vėjas pro langus. Pasakiau jei. Aš vėl išgirdau tas dejones. Einu link dejuonės, pamačiau vaiduoklį. Vaiduokliukas pamatęs mane jis man sako:
-Labas koks tavo vardas? -paklausė vaiduokliukas. Jis buvo baltas su senovinais rūbais labai mielas vaiduokliukas. Mano vardas Ingrida. -aš jam pasakiau savo vardą. Kuo tu esi vardu? -paklausiau vaiduokliuko. Mano vardas yra Nemunas. Kodėl tu čia buni? Paklausiau vaiduokliuko. Ah tai labai ilga istorija jei gali manęs paklausyk tik aš nežinojau kai sužinojau jau buvo vėlu. Mano tėtis buvo labai didus jis mylėjo kiaimo žmones priemė elgetas, padėjo net vargstančiams žmonėms, jis buvo geras žmogus. Bet nežinojau, kad tėtis turi burtininko knygą, šita knyga yra bibliotekoje. Vieną kartą nuėjau į biblioteką kur buvo šita knyga. Aš paėmiau tą knygą atverčiau, bet staiga ji prabilo ką tu padarei tu prakeikiai savo šeimą kuri dabar klojos taip ilgai kol suras mergaitę kuri turės tyrą ir gerą širdį. Taip ilgai mes laukiam ir toliau lauksim kol reikės. Aš tada prisimiau savo draugę Silvija kol neišgirdau ryksmo mes su vaiduokliuku nulėkėme pas daugę ji pamatė vyrišką vaiduokliška siluetą. Vaiduokliukas pamatęs savo tėtį sako:
-Tėti aš tave radau. Mano pamatęs du vaiduoklius išsigando o aš sakau nebijok. Aš vaiduokliuko paklausiau ką reikia daryti kad jus butumėte laisvi ir mylėtumete vienas kitą. Vaiduokliukas sako: tik tyros širdiesm žmogus gali pasakyti su tyra šrdimi tu žvelgsi mielai ir geromis akimis. Tada aš sakau: aš niekados nerasiu kaip savo draugės kuri tyrą širdį. Draugė man sako: Ne tai tu turi pačią tyriausią širdelę kuri plaka tavyje. Vaiduokliukas pažiūrėjęs į mane man pasakė. Ta mergaitė išgelbės mus ir mano šeimą kuri širdyje nebijo nieko tik laimės. Tai tu Ingrida neijojei įžvelgti gėriui į akis po truputi visi burtai jau nyksta ačiū tau labai. Ne atsakiau taip po truputį nyksta burtai bet ne visai, o kur ta knyga kurią tu atvertei paklausiau vaiduokliuko. Vaiduokliukas pamajavo ranka į vieną pusę sakydamas einam parodysiu. Nuėjome į biblioteką. Knyga buvo atversta, senoviška. Ėjau link jos pusės. Paliečiau knygos lapus staiga pasirodė graži šviesa išgirdau knygos balsą. Knyga man sako: -Labas ačiū tau labai kad išgelbėjei nuo kančių šitą pilį. Ji tuoj pranyks grečiau bėkit iš čia su drauge. Bet kas nugalėjo tuos burtus? -klausiau visų. Visi man sako: Tavo draugystė tyra kaip avinėlis tik draugystė ir pasiaukojimas išgelbės jumis nuo bėdų. Mes bėgome iš pilies. Pilis sugriuvo man gaila pasidarė mano ašara nukrito ant žemės staiga pamačiau kaip žydi gėlės tik dabar supratau, kad tai buvo tyra ašara kuri gailėjo savo draugų. Tik tyra ašara galėjo taip padaryti šitaip dingo pikti žmogaus burtai kuriame surašė knygoje. Pamačiau prie savo kojų ant žemės knygą kuriame buvo prakeiksmas. Paėmiau atsargiai ją atverčiau vieną puslapį nieko nebebuvo, visur tuščia. Mano draugė Silvija kuri stovėjo šalia nieko nesuprato kodėl aš laikau šitą knygą. Kas čia aš atsakiau toje knygoje yra burtai. Ji pasikasė pakaušį. Tik dabar supratau kad ji sapnavo. Gal aš irgi sapnavau? Po kelių dienų sutikau žmogų panšų į vaiduokliuką. Tas žmogus pamatęs mane ma sako: Labas Ingrida ačiū tau už gerumą. Ir išnyko mano akyse. Tai buvo ne sapnas