Tuomet,
Kai pažvelgiu giliau
Į tokią realybę dvasios,
Dedu karūną ant galvos
Už tuos,
Kurie karaliams
Žemę arė,
tikėdami –
Ateis ir bus,
Sūnaičiais,
ainiais,
būsimais laikais.
Širdy senovė apkūrena seną gryčią,
Arklai sudeginti seniai,
Dar skambina iš mirštančios parapijos bažnyčios,
Praradę gaudesį varpai,
Bet tik širdy,
Tik atminty.
Karaliai jau neturi laiko būti čia.
Ir pusto mano Šklėrius žalias vėjas,
Duris atvėręs...
... Niekas nepareina,
Niekas neateis.
Dedu karūną ant galvos
Už tuos,
Kurie tikėjosi
Karaliais pamatysią savo ainius.
Taip, Pranelis turi savo stilių, čia jau nesumaišysi. Gal man užkliuvo pasakymas du kartus "Už tuos", gal pirmam rašyčiau "Ant tų", pabaigoj "Už tuos". Nepykit, tai tik mano pasvarstymai. Sėkmės.
Tai aš, Pranuci, paslapčiom pradėjau draugus lankyti, kad nepridaryčiau nemalonumų, juk tokia padugnė, pasirodo, esu. Mane tuojau visai išvys, bet aš nenoriu Jūsų prarasti. Jei labai labai prireiks, manau, Jūs manęs neignoruosite, jei aš į elektroninį parašysiu. Ačiū, kad esate, rašote. Tai taip TIKRA, kad, vilkimės, gal kieno nors "paklydusią sielą" atves į šviesą, jei ateis paskaityti. Iki.