Kiekvieną kartą, kai matau žvaigždes, pradedu svajoti - lygiai taip pat nevalingai, kaip svajoju žiūrėdamas į juodus taškus, kuriais geografiniame žemėlapyje pažymėti miestai. Kodėl, klausiu savęs, šviesūs taškai dangaus skliaute turi būti mažiau pasiekiami negu juodi taškai Prancūzijos žemėlapyje? Panašiai kaip mus veža traukinys, kai važiuojame į Ruaną arba Taraskoną, mirtis mus nuneša į žvaigždes. Beje, čia neginčytina tik viena: kol gyvename, negalime vykti į žvaigždę, lygiai kaip numirę negalime sėsti į traukinį. Visiškai tikėtina, kad cholera, sifilis, džiova, vėžys iš esmės yra ne kas kita, kaip dangaus susisiekimo priemonės, atliekantys tokį patį vaidmenį kaip garlaiviai, omnibusai, traukiniai Žemėje. O natūrali mirtis nuo senatvės yra tas pats, kas judėjimas pėsčiomis“.

(Vinsentas van GOGAS)