pirmos strofos paskutinės dvi eilutės man iškrentančios iš "TU" konteksto, jau norėjosi kažko susijusio su tuo prisiglaudimu, žmogumi, jumis - t.y. asmeniškumo, tada ir strofos labiau derėtų.
oj oj, Erato sielai tokie eilėraščiai... geriau prisėsti, nes atima žadą. Iš tikrųjų labai greitai, perskaičius tik vieną kartą, atmintis "atgamino" seną dainą, kurią, gėda sakyti, nežinau, kas dainavo. Daina skamba maždaug taip:
Vasaros naktis - tai mažytė laimė/
Vasaros naktis supa mūsų valtį/
<....>(atminties spraga)
Manam glėby pavargus virpi tu
<...>
Likome viens kitam - svetimi..
Graži daina, gražus eilėraštis. Skambės man dabar ausyse ilgai.
Jeigu nelyginčiau, pasakyčiau, kad vis tiek tavo eilėraštis man kažką primena: ar senųjų poetų romantikų kūrybą, ar dainas, ar širdies kamputyje tūnančias mintis.
Teisybė, lengvas, paprastas, nekliūna ir nestringa - nuslysta gerkle kaip tyras šaltinio vanduo. Net nelabai žinau, prie ko prisikabinti. Lyg ir norėtųsi kažko gilesnio, bet tada garantuotai nukentėtų lengvumas, atsirastų kampai. Nors jei imtis lyginimo, antras posmelis skamba geriau ir gražiau, tad išeitų, kad pirmasis turi kažkokių trūkumų.