nesupratau, kur priežastis, kur pasekmė,
kai į mane žvelgdavai paklaikusiomis akimis,
man būdavo nesvarbios upių klejonės ankstyvą rytmetį,
bundant sidabro gyvasčiai jų verpetuose,
negalėjau stebėti pavasarių, todėl likdavau žiemose
(tada kape bent netrūkdavo oro)
mintyse slopindavau gašlią gyvybę medžiuose,
o gražūs atrodydavo tik miruoliai, bet ir tie -
iki sekmadienio, kol neprisikeldavo
iškart ant kryžiaus